Naujienos

Aut. Urtė Grigaliūnaitė

Gegužės 22-26 dienomis, XI mūsų eros amžių menančiomis mozaikomis garsėjančioje Ravenoje įvyko 49-asis tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Jie atvyksta iš jūros!“ (Arrivano dal Mare! Festival Internazionale dei Burattini e delle Figure). Šis renginys kasmet vyksta Italijoje ir yra vienas seniausių ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje organizuojamų festivalių, skirtų lėlių ir objektų teatro žanrui. Priminsiu, kad garsusis Šarlevilio-Mezjero (Prancūzija) lėlių festivalis kitąmet vyks 22-ąjį kartą, o pirmąkart jis buvo suorganizuotas 1961-aisiais.

Festivalis „Jie atvyksta iš jūros!“, startavęs 1975 m. Cervijoje, nuo 2011 m. organizuojamas Ravenoje ir miesteliuose kaimynystėje (šiemet dar ir  Gambetoloje). Nuo 2015 m. festivalį rengia ir programą kuruoja Drakono teatras (Teatro del Drago), kuris buvo įkurtas Monticelli šeimos lėlininkų. Italijoje itin gausu teatrų, kuriuose žinios ir įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą. Šis teatras – ne išimtis. Taip pat Ravenoje, pačiame miesto centre galima aplankyti ir nedidelį „Marionečių namų“ (La Casa delle Marionette) muziejų, kuris saugo Monticelli šeimos istoriją ir palikimą – 63 marionetes, daugiau kaip 150 įvairių tipų lėlių (daugiausia pirštininių), scenovaizdžių ir daugybę kitų lėlininkystės bei teatro eksponatų.

Monticelli šeimoje lėlininkyste užsiima jau penkta karta (skaičiuojama nuo pirmojo oficialiai žinomo lėlininko Ariodanteʼės Monticellio), tačiau manoma, kad amato tradicijos gali siekti ir gerokai senesnius laikus, net XVIII amžių. Nuo 1979 m. veikia šios šeimos teatras, pramintas Drakono vardu. Muziejuje galima pamatyti ir sužinoti, kaip per vienos šeimos istoriją skleidėsi ir keitėsi visuomenė. Pavyzdžiui,  po Antrojo pasaulinio karo Monticelliai, siekdami pragyventi, turėjo imtis itin sunkių sprendimų, kurie vėliau stipriai paveikė ir kūrybinę estetiką: marionetes perkirto per pusę, o iš viršutinės jų dalies buvo pagamintos pirštininės lėlės. Kadangi marionetės yra itin daug išteklių reikalaujantis lėlių teatro žanras, tad norint turėti daugiau personažų, bet esant mažai lėlininkų – tam, kad nenukentėtų spektaklių dinamika, patogiau yra naudoti pirštinines lėles. Todėl šiame muziejuje saugomos pirštininės lėlės skiriasi savo proporcijomis nuo klasikinių burattini, kurių galvos itin išdidintos ir charakteringos. Kadangi Monticellių marionečių korpusas patrumpintas, jos atrodo antropomorfiškai – jų galvos sąlyginai nedidelės. Taip pat ši šeima sunkmečiu turėjo priimti ir itin sunkų sprendimą, kuris skamba gana makabriškai: neturėdami vietos, kur saugoti marionetes, be to, kęsdami nuolatinį nepriteklių, jie sudegino dalį lėlių (tiek taupydami vietą, tiek siekdami susišildyti žiemą). Tačiau liko išsaugotos itin unikalios ir sudėtingų konstrukcijų lėlės, kurias vėliau jie dažnai pagal poreikius perkurdavo.

Lėlių teatrai, kurių patirtis, žinios ir estetinės raiškos priemonės perduodamos iš kartos į kartą, Italijoje yra įprastas reiškinys. Įvairiuose šaltiniuose galime rasti skaičius, kurie liudija tokių teatrų esant nuo 30 iki 50-ties. Svarbu paminėti, kad Italijoje nėra „valstybinių“ lėlių teatrų, – tokių, kaip juos suprantame mes, ir kokius net du turime Lietuvoje. Žinoma, dauguma Italijos lėlių teatrų vienaip ar kitaip gyvena iš dotacijų, tačiau tai labiau primena mūsų nevyriausybinio sektoriaus darbo modelius. Negana to, Italijoje nėra vienos oficialios lėlių teatro mokyklos, tad perimti amatą šeimoje iš kartos į kartą yra natūralus reiškinys: kur dar galima išmokti visų paslapčių, o tuo pačiu ir menininkai suinteresuoti, kad unikalus įdirbis, žinios nenugrimztų užmarštin? Tad nesunku nuspėti, jog šiuose teatruose / šeimose pradedama įsitraukti į veiklą jau labai anksti. Pavyzdžiui, trupės „Teatroggi“ iš Palermo tradiciniame sicilietiškų lėlių operos (opera dei pupi) spektaklyje „Baisi ir negailestinga Rolando ir Rinaldo kova dėl meilės gražiajai Andželikai“ – mažosios lėlininkų atžalos atliko kai kuriuos spektaklio kovos scenoms reikalingus garso efektus. Buvo įdomu stebėti, kaip aktyviai publika reagavo į scenoje vykstančias peripetijas ir masines batalijas – nors lėlininkų čia veikia vos keli, lėlių būta net keliasdešimt; be to, buvo galima aiškiai pajusti, kad šio žanro tradicija vis dar gyva ir reikalinga.

Dar vienas vertas paminėti šeimos teatras, kuriantis vaikams – tai „Teatro dei Colori“ ir jo spektaklis „Žaislų simfonija“ (La Sinfonia dei Giocattoli); teatro pavadinimas labai tiksliai nusako jo veiklos kryptį – juodame kabinete kuriamos įvairios spalvotos geometrinės figūros, kurių žaismė perteikia paprastą, bet paveikią dramaturgiją. Spektaklis savo estetika primena legendinius šveicarus „Mummenschanz“, įtraukia žiūrovus į siurrealistinę kelionę per įvairias figūras, kurios, pasiremdamos muzikiniu ritmu, sukuria vis naujus ir netikėtus darinius. Teatrą įkūrė Gabrieleʼė Ciaccia, kurio raišką perėmė ir minėto spektaklio režisierė, Gabriele’ės dukra Valentina Ciaccia.

Spektakliai CRACRA’PUNK (rež. Marco Lucci) ir LE GABRBRIE (idėjos autorės Laura Castellucci ir Adele Cammarata) – tai dar du įdomūs pavyzdžiai, kaip pasitelkiant tradicines technikas ir personažus galima kalbėti apie tai, kas rūpi ir su kuo tapatinasi žiūrovas šiandien. Tradicinė forma, atpažįstami personažai ir naratyvai perteikė kiekvieno santykį su savimi ir kitu, žaidė įvaizdžiais bei reflektavo požiūrį į Mirtį, kurios personažas visada pasirodo tradiciniame itališkame lėlių teatro vaidinime. Žinoma, išlaikomas ir svarbiausias tokio tipo spektaklių elementas – komiškumas.

Be tradicinių spektaklių ir šiuolaikinių tradicinės raiškos interpretacijų, festivalio programa atvėrė ir netikėtų temų. Festivalio ir Drakono teatro meno vadovė Roberta Colombo programą sudėliojo preciziškai ir žiūrint kiekvieną spektaklį buvo galima justi, kad jame yra mi(s)tinis KAŽKAS, dėl ko būtent tas kūrinys tapo programos dalimi. Penkias dienas vykusiame festivalyje buvo gausu visko: rytinė festivalio programa, skirta vaikams ir šeimoms; ypatingas dėmesys jaunimui; lėlių teatro spektakliai, kurie skirti tik suaugusiesiems.

Iš programos vaikams ir šeimai norisi paminėti du spektaklius: „Paprastos mašinos“ (Simple Machines) ir „Brangusis vilkas“ (Caro lupo).

Ugo Dehaesas – šokėjas ir choreografas iš Belgijos, kuris 2000 m. įkūrė trupę „kwaad bloed“ ir domisi įvairiais „keistais“ ir neįprastais judėjimo būdais, taip pat technologijomis. Nuo 2018 m. savo kūrybą jis nukreipė „daiktų choreografijos“ link ir taip spektakliai su savadarbiais robotais jį atvedė į lėlių ir objektų teatro žanrą. Spektaklyje „Paprastos mašinos“ nedidelė žiūrovų grupė susėda aplink stalą, prie kurio jau įsikūręs ir pats Ugo. Jis tiesiai ir paprastai prisistato, kas esąs, ir pradeda pasakoti: būdamas choreografas, jis buvo priverstas mąstyti, kaip kūrybiškai galėtų sutaupyti kaštus. Tai yra itin aktuali tema visoje Europoje, tą nesunku pajusti aplankius ne vieną tarptautinį festivalį: beveik visos šalys, siekdamos didinti finansavimą krašto gynybai, – o tai šiais laikais yra tikrai svarbu, – pirmiausia apkarpo biudžetus kultūrai. Tokias patirtis nagrinėjo ir festivalyje pristatytas trupės „Hombre Collettivo“ spektaklis „Ginkluotis“ (Alle armi).

O Dehaesas spektaklyje „Paprastos Mašinos“ nuosekliai pasakoja, kaip ilgainiui jis priėjo išvados, kad teatre daugiausiai kainuoja įdarbinti ir išlaikyti žmones, todėl, kaip ir stambaus kapitalo verslai, jis nusprendė pakeisti žmones robotais. Tad pamažu ant stalo išvystame vis daugiau robotų, kurie primena gyvūnus-kiborgus, kai kurie šiek tiek panašūs ir į žmones. Žiūrovai pamato ir tai, ką pats Dehaesas  vadina „ateities šokiu“ – nerangius, trumpų pasikartojančių judesių sekų fragmentus, kuriuos atlieka robotai. Tyla, pertraukiama nevalingų robotų daužymosi, priverčia susimąstyti, kad galbūt dirbtinis intelektas ir robotika negali ir neturėtų pakeisti žmogaus. Šiuo metu populiariame meme teigiama: „Noriu, kad dirbtinis intelektas pasirūpintų mano skalbiniais ir nešvariais indais, kad turėčiau daugiau laiko kurti, o ne kad DI atliktų kūrybines užduotis tik tam, kad turėčiau daugiau laiko susitvarkyti savo nešvarius indus ir skalbinius.“

Spektaklio autorius, pasitelkdamas ironiją ir humorą, kalba itin svarbiomis temomis: apie nepakankamą finansavimą menams ir menininkams; apie antiutopišką visuomenę, kurioje kultūrinius žmonių poreikius gali atliepti robotai ir dirbtinis intelektas – tik ar jų kokybė bus pakankama? Kas nutiks iš lygties pašalinus svarbiausią performatyvaus meno komponentą – autentišką ir gyvą ryšį tarp žiūrovo ir atlikėjo? Spektaklio kūrėjas ne pamokslauja, o veikiau pasirenka kalbėti su ironija ir humoru. Kaip mokslininkas laboratorijoje ant stalo išpreparuoja ir parodo visiems susirinkusiesiems vieną iš „mechanizmų“, taip galbūt galime sutaupyti beprotiškai didelius kaštus, o robotai gali komiškai atkartoti garsųjį „Gulbių ežero“ numerį, tačiau ar pašalinus šokėjus tikrai nenutiks taip, kad neteksime žymiai daugiau – šimtmečiais puoselėtų tradicijų ir žmogiškumo?

Nors kitas spektaklis – trupės „Drogheria Rebelot“ darbas „Brangusis vilke“ (Caro lupo) atstovauja mums geriau pažįstamai lėlių teatro sampratai (veiksmas vyksta scenos dėžutėje, naudojami juodo kabineto principai) ir aktorių nematome viso spektaklio metu (jie tik trumpai pasirodo pačioje spektaklio pabaigoje), tačiau spektaklis alsuoja organiška gyvybe (tai atrodo labai ironiška, turint omenyje, kad spektaklis kuriamas tradiciškai panaudojant neautomatizuotas lėles, objektus ir šešėlius) ir primena apie grynąjį lėlių teatro elementą, kurį šiais laikais kartais tiesiog norisi vadinti „magija“. Tai yra jaunų kūrėjų bendras darbas su lėlių teatro vaikams režisiere Nadia Milani. Spektaklis pasakoja apie mažą mergaitę, kuri kartu su tėvais persikrausto gyventi į paslaptingą namą didžiuliame miške: šis miškas ją žavi, tačiau ir be galo gąsdina. Vilkas čia figūruoja kaip įkūnyta vaiko baimė: jo didžiulės akys vis baugiai užsidega scenoje. Spektaklyje pasakojama mergaitės baimės pažinimo ir prisijaukinimo istorija – baisus vilkas pasirodo besąs mažas vilkiukas, kuris padeda jai surasti spektaklio pradžioje pamestą mylimiausią pliušinį meškutį. „Brangusis vilkas“ nustebino įdomiais meniniais sprendimais – naudojamos kaukės / objektai, kurie jungiami su šešėliais, siekiant perteikti baimės ir įtampos atmosferą. Tuo pačiu kuriama itin vieninga ir stilistiškai darni estetika.

Kai kurie vakarinės programos spektakliai ne veltui buvo žymimi N-18, nes ši programos dalis pavadinta COMICO / EROTICO. Ir nors šiai kategorijai priskirtiems spektakliams tikrai netrūko abiejų minimų elementų, pavyzdžiui, apie tai byloja spektaklio pavadinimas „Post HOT IT“ (rež. Beatrice Baruffini) ar trupės „Creature Ingrate“ kūrinys FLIRT. Objektų teatro darbu FLIRT spektaklio idėjos bendraautorė ir atlikėja Silvia Torri pasakoja istoriją, neblogai pažįstamą daugeliui šiuolaikinių žmonių: tai istorija moters, kuri nusprendžia ieškoti gyvenimo partnerio pažinčių programėlėje „Tinder“. Silvia pasakoja istoriją pasitelkdama ir scenoje atgaivindama ne bet ką, o moterišką prezervatyvą – tokiu būdu ji nagrinėja ir subtiliai perteikia delikačią ir itin jautrią jausmų erdvę. Ši(s) protagonistė/-as labiausiai bijo vieno – susidūrusi/-ęs su naujais žmonėmis emociškai „suplyšti“ naujuose santykiuose. Tačiau, eidama(s) į pasimatymus ir sutikdama(s) tik plaukų šepečius ar kitus objektus aštriais kampais, netrunka suprasti, kad santykiai visuomet kelią iššūkių ir juose susitinka asmenybės, skirtingos bei daugiabriaunės, kartais paliekančios randus, kaip ir kūrėjos pasirinkti objektai.

Nepaistant to, kad vakariniuose spektakliuose tikrai netrūko žaismingų ir komiškų elementų, jie palietė ir itin aktualias bei skaudžias problemas, kurios ypač gerai atsiskleidė festivalio atidarymo spektaklyje „Edita ir aš“ (Edith et moi; rež. Yael Rasooly). Nuo pirmos scenos spektaklis kūrė itin komišką ir kabaretišką atmosferą, kurioje atsidūrė dainininkė (Yael Rasooly), netekusi gebėjimo dainuoti, tačiau čia ją stačiokiškais ir komiškais būdais savaip palaikė ir skatino marionnette portée tipo lėlė, įkūnijanti garsiąją dainininkę Édith Piaf. Kylant įtampai, sužinome ir tragišką priežastį, kodėl dainininkė neteko balso: kartą po koncerto ją pagrobė keli vyrai, atstovaujantys įtakingam visuomenės ir politikos veikėjų sluoksniui, nusivežė į privačią rezidenciją ir privertė dainuoti iki visiško išsekimo. Tačiau spektaklyje sužinome ir tai, kad dainininkę išgelbsti būtent dainavimas. It kokia šių laikų Šecherezada, ji nenustoja dainuoti, ir būtent dainavimas tampa ginklu, neleidžiančiu vyrams, vediniems daug piktesnių kėslų, prie jos artintis. Šis spektaklis prasidėjęs komiškai, vis dėlto palietė visuotinai svarbias temas – tai smurtas prieš moteris ir galios santykiai. „Editoje ir aš“ remiamasi tikrais kūrėjos autobiografijos faktais, jie atskleidžiami ir spektaklyje: po pagrobimo aktorė kreipėsi į teisėsaugą, tačiau sulaukė tik institucinio smurto, o tyrimas dėl šio įvykio nė nebuvo pradėtas. Sukurti šį spektaklį užtruko labai ilgai, tačiau tai tapo autorei būdu išgyventi, suprasti bei susitaikyti su patirta trauma. Po spektaklio autorė dalijosi patirtimi, kad ją vis dar stebina, kiek daug grįžtamojo ryšio ji sulaukia. Kiek daug merginų, moterų, vyrų pakliūva į panašias traumines patirtis.

Festivalio atidarymo spektaklis tapo ir atspirties tašku čia pat vykusiai tarptautinei konferencijai ir apskritojo stalo diskusijai „Moterys ir jų autobiografinės tapatybės lėlių teatre“. Konferencijoje skaityti pranešimai leido permąstyti, kiek daug kūrėjų moterų vis dar nesulaukia pripažinimo, o jų balsai, autentiškos, dažnai ir tragiškos istorijos yra užčiaupiamos galios pozicijoje esančių skriaudėjų (tai iliustruoja Yael Rasooly patirtys). Juolab, kad daugumoje Europos valstybių lėlių teatras vis dar dažnai traktuojamas kaip „antrarūšis“ (ar nepakankamai svarbus) scenos meno žanras, daugiausia skirtas vaikams, todėl kūrėjams (tiek moterims, tiek vyrams) yra labai sunku kovoti dėl pakankamo kūrybos finansavimo.

Trumpame tekste apžvelgti tokį įvairų ir daugialypį festivalį, kuriame buvo parodyti daugiau kaip 30-ties pavadinimų spektakliai, yra gana sunku, tačiau tai buvo gera proga pamatyti itin kruopščiai kuruotą programą, kurioje buvo juntama koncepcijos gija. Jos pirminis raktas publikos ir atlikėjų komunikacijoje buvo humoras ir saviironija – tai leido įtaigiai kalbėti tokioms svarbiomis temomis kaip smurtas prieš moteris, vienatvė, visoje Europoje apkarpytas finansavimas kultūrai (skiriant ekonominius išteklius karo reikmėms), žmogaus ir DI ryšys. Be to, itin įdomu stebėti, kad tradicinis Italijos lėlių teatras yra gyvas ir reikalingas pirmiausia vietinei auditorijai, kuri gyvai reaguoja ir garsiomis ovacijomis palydi bei komentuoja vyksmą baracca’oje (t. y. scenos dėžutėje, kurioje vyksta tradiciniai itališki lėlių teatro vaidinimai). Tai leidžia optimistiškai tikėti, kad bent artimiausioje ateityje nebus tiesiogiai įgyvendintas senovinis itališkas posakis piantare baracca e burattini („šalin scenos dėžutę ir marionetes“).

Publikuota: menufaktura.lt