Naujienos

Spektaklis „Apie pasaulį“, Vilniaus teatras „Lėlė“, 2022 m. Nuotr. Dainius Labutis

Prahos kvadrienalė (PQ) kiekvieną kartą pristato išskirtinius menininkus dviejose konkursinėse parodose: Šalių ir regionų parodoje bei Studentų parodoje. Geriausi iš jų įvertinami „Golden Triga“ apdovanojimu, kurį išrenka tarptautinė žiuri, sudaryta iš žymiausių scenografijos, architektūros ir spektaklio dizaino praktikų bei teoretikų. 2023 metų birželį vyksianti PQ taip pat apdovanos geriausią ekspoziciją pagrindiniu bei papildomais prizais.

Vienas iš Šalių ir regionų ekspozicijos pretendentų į skiriamus apdovanojimus - Nacionalinis Lietuvos paviljonas, kurį organizuoja galerija „Arka“. Lietuvos kultūros tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamame projekte pristatoma menotyrininkės Raimondos Bitinaitės-Širvinskienės kuruojama kolekcija „Teatro navigacija: kas ten“. Tai yra šešių scenografių - Sigitos Šimkūnaitės, Julijos Skuratovos, Neringos Keršulytės, Birutės Ukrinaitės, Barboros Šulniūtės ir Lauros Luišaitytės - kūrybos apžvalga.

Lietuvos nacionalinio paviljono sumanymas buvo plėtojamas atsispiriant nuo PQ23 pasiūlytos temos „Retas“ (Rare), kuri siejama su pandemijos metu kilusiu pavojumi prarasti gyvą fizinį teatrą, kai jo praktika išretėjo ar dėl savo grupinių susibūrimų specifikos tapo komplikuota. Todėl paviljono ekspozicija referuoja besiformuojančią tradiciją spektaklius perkelti iš scenos į lauką, kur atviros performatyvios erdvės neriboja žiūrovų srauto, jų dalyvavimo spektaklyje, leidžia pasirinkti stebėjimo vietą, išlaikyti atstumą ir pažvelgti į pasakojimą per sąlytį su gamta. Šios aplinkybės lėmė, kad gamtos motyvai ir mitologiniai siužetai tapo pagrindine parodos ašimi, siekiančia skleisti atvirą teatrą laisvai migruojančiame pasaulyje.

Svarstant nūdienos žmonijos ar tautos išlikimo klausimus, buvo atsigręžta į spektaklio Kuršių nerijoje „Laikas nė(e)rimui“ motyvą - archajinį baltų ženklą, simbolinę Pasaulio medžio, jungiančio Visatos dalis, formą - krikštą. Krikštas, kuris susiformavo iš pirmųjų baltų apeigų, turi ir kitų reikšmių: tai ir antkapinis paminklas, ir sakramentas nuplaunant nuodėmes, priimant naują tikėjimą. Plati simbolio reikšmė leidžia jungti laiko ir erdvės aspektus parodoje, sakralizuoja kūrybos procesą, atskleidžia pagarbą praeičiai, atminties reikšmę ateičiai ir grėsmių provokuojamą mirusio pasaulio ateities viziją. Pasitelkus pripažintus kūrėjus, architektus bei inžinierius, kuriama homogeninė scenografijos kompozicija, ženklinanti menininkų reakciją į grėsmingus dabarties įvykius. Lietuvos ekspozicijoje ateities teatras ir pasaulis pristatomas kaip atviras įvairioms kultūroms, idėjoms, kūrybos formoms, suartinantis skirtingus pasaulius, padedantis išsaugoti kūrybą ir žmogiškumą. Prasidėjęs tarsi pandemijos refleksija, šis sumanymas šiandien atrodo aktualus kaip niekada iki šiol.

Skulptūrinė krikštų kompozicija išplečiama pasitelkiant pastarųjų ketverių metų laikotarpiu atvirai erdvei sukurtų septynių spektaklių videodokumentacijas. Įrašuose žiūrovas gali stebėti skirtingų - Vilniaus mažojo, Vilniaus teatro „Lėlė“, Klaipėdos muzikinio, Panevėžio Juozo Miltinio ir Šeiko šokio - teatrų prisitaikymą prie naujų egzistencijos sąlygų, kurios kartu transformuoja ir scenos meno pratikas.