Naujienos
(At)mintis
Autorė: Gabrielė Pelakauskaitė
Žmogus savo gyvenimą prisimena epizodais. Vieni iš jų rykūs, pakeitę gyvenimą, o kiti visai smulkūs, tačiau palikę didelį įspūdį ar sukėlę stiprų jausmą. Atkurti savo gyvenimo liniją epizodais nėra taip paprasta: galimos laiko, eiliškumo paklaidos. O kokį paveikslą susiformuotų svetimas žmogus, patekęs į kito gyvenimo epizodų gausą? Kiek tokiu atveju liktų tikros istorijos, o kiek būtų pridėta naujų minčių ir sąsajų?
Galimybę apsilankyti kito žmogaus prisiminimuose pasiūlė Vision Mechanics sukurta instaliacija „The Fantastic Life of Minnie Rubinski”, kuri pristatyta tarptautiniame vizualaus teatro ir animacinių filmų festivalyje „Manipulate” Edinburge. Čia praskleidę juodą užuolaidą žiūrovai patenka į tamsią parodų salę, kurios centre rožinės, minkštos smegenys, išraizgytos neuronų tinklais, nuolat šviesų impulsais siunčiančios informaciją į ekranus išdėstytus aplink. Įėjus į instaliacijos erdvę kiekvienam suteikiama galimybė pačiam būti kito, iš pradžių nepažįstamo žmogaus, atminties kelionės gidu ir klaidžioti istorijos vingiais atsitiktinai. Nėra vieno teisingo būdo patirti šią kelionę. Kiekvienas lankytojas gali susikurti savo žaidimo taisykles, nuspręsti, kuris ekranas bus pirma stotelė, kiek laiko praleisti prie jo, kiek kartų žiūrėti įrašą ar prie kurio sugrįžti.
Minčių stotelėse – trumpi Minnie Rubinski gyvenimo epizodai, kurie, kaip ir atmintis, neturi vienos teisingos eilės tvarkos. Viename ekrane vaikystės prisiminimai, kitame – pirmasis pasimatymas su mylimuoju, toliau – epizodai iš nelaimingo šeimyninio gyvenimo, skyrybos, karjeros pasiekimai, naujai sutiktas mylimasis ir kiti. Skirtingi epizodai atskleidžia moters bruožus, savybes, piešia jos bendrą paveikslą, tačiau kiekvienam žiūrovui skirtingą. Vienam mylinčios mamos įvaizdį staiga pakeičia naujai sutikto vyro, meilės epizodas, kuris gali iš pirmo žvilgsnio sudaryti klaidinančią nuomonę. Kitokį paveikslą susikurs žiūrovas pirmiau pamatęs jos padėtį šeimoje, liūdesį būnant užgožtai vyro, o vėliau laimę ir pilnatvę su kitu žmogumi. Vienos moters istorija parodų salėje įgauna tiek versijų, kiek salėje žmonių. Nors pasisvečiavę kiekviename gyvenimo epizode žiūrovai susikuria loginę eilės seką, tačiau prideda savų minčių, vertinimų, sureikšmina skirtingus momentus. Parodų salės centre smegenys tampa ne tik Minnie Rubinski, bet ir kiekvieno žiūrovo, į istorijos vingius įpinančio asmenines patirtis ir prisiminimus. Ši forma, suteikianti galimybę žiūrovui rinktis savo kelionę kūrinyje, atskleidžia, kaip lengva ir paprasta teisti kitą, jo pasirinkimus, jeigu jie nesutampa su asmeniniais. Pradėjęs kelionę po moters gyvenimą nuo jos amžiaus vidurio, žiūrovas nežino, su kuo ji susidūrė vaikystėje, kokios buvo jos svajonės ir tikslai. Pradėjęs nuo jaunystės akimirkų ir įžengęs į senatvę skirtingai vertins gyvenimo laimėjimus.
Prisiminimus instaliacijoje papildo ekranai, kuriuose rodomi netikri, išgalvoti gyvenimo epizodai. Istorija remiasi kūrėjos Kim Bergsagel patirtimi, jos motinai susirgus demencija. Instaliacijoje matomi epizodai surinkti iš šeimos pasakojimų ir papildyti naujais: motinos dėl ligos išgalvotomis vizijomis. Senatvėje užklupusi liga palaipsniui trina moters praeities prisiminimus, juos papildo nauji, sukurti, tačiau taip pat priklausantys savininkei. Pradžioje iliuzijų epizodai atrodo visai nereikalingi, griaunantys moters gyvenimo istorijos vientisumą, tačiau apsilankius visose stotelėse, tampa neatskiriama dalimi. Atmintyje išlieka ne tik tikri įvykiai, bet ir savininkės minčių klaidos, iliuzijos, kurios papildo visumą. Nors žmogaus atmintis yra labai talpi, tačiau kartu itin trapi. Kiekvienam savi prisiminimai patys šilčiausi, skaudžiausi, sukūrę tuometinę savęs versiją, tačiau akimirksniu galintys pranykti negrįžtamai.
Instaliacijoje žmogaus gyvenimo ir atminties trapumas perteikiamas vaizdo įrašais, kuriuose veikia mechaninės lėlės, apsuptos detalaus fono, gausybės daiktų. Kapstantis kito gyvenimo istorijoje, lėlės suteikia jaukumo – iš pradžių nesutapatini jų su realiu žmogumi, tik smalsiai keliauti pasakojimo vingiais. Lėlės juda erdvėje, paima daiktą ar groja pianinu, tačiau jų veido mimikos nesikeičia. Ekranuose matomi epizodai atskleidžia įvykius, o jausmų ir emocijų dalį papildo Ewan Macintyre kurta muzika. Prie kiekvienos vaizdo įrašo stotelės prijungtos ausinės, kuriose skamba epizodą spalvinanti džiazo stiliaus muzika, kartais greita, pozityvi, o kartais slegianti ir šalta. Vaizdo ir garso duetas kiekvienoje atminties stotelėje panardina žiūrovą į priešais rodomą atsiminimą, tačiau nusiėmus ausines ir atsistojus eiti toliau suteikiama galimybė atsikvėpti, pabūti su matytais vaizdais, dėlioti juos sau pačiam logiška seka.
Instaliacija „The Fantastic Life of Minnie Rubinski” tai patirtis, kuri leidžia apsilankyti kito istorijoje. Atmintis ir žmogaus gyvenimas trapūs, turintys savybę lengvai išnykti nesugrįžtamai. Prisiminimai tik užfiksuoti tekstuose, ekranuose ar kituose pavidaluose gali išlikti lentynose ilgam. Iš pradžių žiūrėdamas dešimtyje ekranų rodomus vaizdo įrašus žiūrovas susipažįsta su jautria moters gyvenimo istorija, nusipiešia jos paveikslą. Tarp rodomų epizodų atsiveria nežinomi tarpai, kuriuos užpildo kiekvienas asmeniškai, remdamasis savo patirtimi. Įraukianti instaliacija siūlo atsigręžti ir į save. Palikus parodų salę kyla mintis, kokie gyvenimo epizodai būtų mano ekranuose? Kokie esminiai įvykiai, emocijos piešia mano paveikslą?
Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"
