Naujienos

Eugenijus Slavinskas (dešinėje). Nuotr. Aut. Ugnius Naudžius

Kalbino: Gabrielė Pelakauskaitė

Spalio 17–21 dienomis vyko Vilniaus teatro „Lėlė“ organizuojamos bunraku lėlių tipo dirbtuvės, kurias vedė trupės „Blind Summit” narys Eugenijus Slavinskas. Užsiėmimų metu lėlininkas dalinosi savo patirtimi, Lietuvoje bei užsienyje įgytomis žiniomis, kvietė dalyvius išbandyti lėlės valdymą praktiškai. Kuo ypatinga ši technika, kaip sekėsi dirbtuvių dalyviams bei kokiu būdu pavyko prisijungti prie pasaulinio garso lėlių teatro trupės – dalinasi E. Slavinskas.

Dirbtuvių metu dalyviai mokosi valdyti bunraku lėlę. Kuo ji skiriasi nuo kitų lėlių?

Bunraku lėlė ir technika kilo iš Japonijos, ją valdo trys žmonės, todėl ypatingai svarbus absoliutus vienas kito pajautimas, pasitikėjimas, erdvės judesiui suteikimas. Scenoje istoriją pasakoja ne tik lėlės galva, svarbios visos kūno dalys ir jų kalba. Tai lyg muzikuoti gitara trims: vienas padaro pauzę, kitas atlieka solo partiją arba visi kartu groja sinchroniškai. Yra daug skirtingų judesių variacijų, tačiau svarbiausia atrasti harmoniją. Komandinis darbas leidžia daugiau dėmesio skirti tikslioms judesio detalėms, kurios svarbios norint sukurti įtaigią emociją, spalvingą personažą ar įtraukiantį siužetą.

Kokiomis taisyklėmis turi vadovautis bunraku lėlę valdantys lėlininkai?

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau vaidybos ir šiuolaikinio šokio specialybės bakalaurą. Manau, kad judesio analizė ir anatomijos žinojimas padeda lengviau suprasti šią techniką, nes lėlė turi tikslaus judesio galimybes. Kaip ir minėjau, ypatingai svarbi komandinio darbo dalis, partnerio pajautimas scenoje. Iš tiesų, visi gali išmokti šios technikos, tačiau norint tai daryti kokybiškai, reikia skirti daug laiko ir pastangų. Nors dramos aktoriaus ir lėlininko technikos, metodai skiriasi, tačiau visi yra vienodai reikalingi. Kiekvienam kūrėjui svarbu pačiam suprasti, kas labiausiai tinka ir kur jaučiasi geriausiai.

Kodėl pasirinkote dirbti būtent su bunraku lėle? Kuo ji Jums ypatinga?

Niekada nesvajojau tapti lėlininku ir negalvojau, kad man tai galėtų būti įdomu. Todėl manau, kad ne aš pasirinkau lėlę, o ji mane. Studijų metu turėjau galimybę dalyvauti režisieriaus Anthony Minghella spektaklio „Madam Baterflai“ (2006 m., Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) masuotėje, kur lėlių dalį kūrė „Blind Summit“ nariai Mark Down ir Nick Barnes. Ši trupė savo kūryboje naudoja tradicinio japoniško stiliaus bunraku lėlių teatro principus. Taip susiklostė, kad Mark Down dėl patirtos traumos negalėjo toliau vaidinti spektaklyje, todėl reikėjo ieškoti, kas jį galėtų pakeisti. Atranką praėjau, mane priėmė į komandą ir taip prasidėjo mano draugystė su bunraku technika. Spektaklyje dirbu iki šiol. Tą patį vaidmenį atlieku ir ENO (Anglijos nacionalinėje operoje) bei Wiener Staatsoper (Vienos operoje). Dabar prisiliečiu ir prie kitų technikų, pavyzdžiui, režisieriaus Roberto Magro spektaklyje „Vizijos“ susipažinau su pirštinėmis lėlėmis.

Studijų metu nesijaučiau stiprus nei vaidyboje, nei šokyje. Nuolat save kritikuodavau, kai reikėdavo atlikti užduotis scenoje, negalėdavau atsipalaiduoti. Kai mano rankose atsirado lėlė, viskas pasikeitė. Man geriau sekėsi visą nereikalingą kritiką sau perleisti lėlei, už jos pasislėpti ir jaustis saugiu, susikoncentruoti į darbą bei tobulėti.

Kaip tapote trupės „Blind Summit“ dalimi?

Po sėkmingo įsiliejimo į spektaklį „Madam Baterflai“ Lietuvos Nacionalinis operos ir baleto teatras išsiuntė mane į stažuotę „Blind Summit“ trupėje, Londone. Iš pradžių kūrybiniame procese dalyvavau tik kaip stebėtojas arba laikydavau tik vieną lėlės ranką, vėliau pradėjau siūlyti savo idėjas, judesius, choreografinius sprendimus, kuriuos palikdavo galutiniame rezultate. Kadangi per trumpą laiką įsiliejau į procesą, sutapo mūsų požiūriai, man pasiūlė prisijungti prie trupės. Netrukus gavau ir pirmuosius vaidmenis, nes režisierius Mark Down dalį savo turėtų vaidmenų skyrė man, pavyzdžiui, spektaklyje „Low Life”. Šis etapas buvo kiek sunkesnis, nes trūko kūrybinės laisvės. Susidūriau su iššūkiais, kai reikėjo tiksliai atkartoti jau sukurtus judesius, emocijas, nes šioje technikoje ypatingai svarbios smulkios detalės. Iš tiesų, galbūt to pilnai padaryti ir neįmanoma, todėl galiausiai spektaklį papildžiau ir savo detalėmis, tačiau nemanau, kad spektaklis dėl to nukentėjo. Nuo to laiko dirbu šioje trupėje. 

Kaip vystėsi dirbtuvių procesas? Kaip sekėsi dalyviams? 

Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad matėsi akivaizdus tobulėjimas. Kiekvienas bandymas ir minutė, praleista mokantis valdyti lėlę, gali daryti įtaką atliekamams judesiams. Nors žmogus, kuris ją valdo yra tas pats, tačiau lėlė veikia kitaip, vis labiau atgija, atsiranda kvėpavimas, emocija. Natūralu, iš pradžių kilo sunkumų su techniniu valdymu, sąnariai linko į priešingas puses, tačiau vėliau šių problemų buvo mažiau. Kai ruošiausi dirbtuvėms, planavau, kad bandysime tik techninius dalykus, tačiau pamatęs, kaip puikiai ir greitai dalyviai orientuojasi, įtraukiau daugiau emocinių, vaidybinių situacijų kūrimo. Džiaugiuosi, nes užduotys puikiai sekėsi visiems dalyviams, net tiems, kurie pirmą kartą išbandė lėlės valdymą.

Kas Jus paskatino pradėti vesti dirbtuves, mokyti kitus?

Šios dirbtuvės man buvo pirma mokymo patirtis. Joms pasibaigus, galiu drąsiai teigti, kad jaučiuosi puikiai, norėčiau tęsti šią veiklą toliau, jau svarsčiau, kam dar galėčiau pasiūlyti panašias dirbtuves. Geras jausmas būti kažkam naudingu, sudominti, dalintis informacija, kurią esu sukaupęs per ne vienerius darbo metus. Anksčiau galvojau, kad jeigu mokysiu, atskleisiu visus savo „triukus”, kuriuos jie pavogs ir įgyvendins mano idėjas, tačiau tos baimės nebeturiu. Dabar norisi nepasilikti visko sau, o jeigu kažkas tas idėjas ir įgyvendins, man svarbu, kad tai būtų atlikta kokybiškai.

Prieš prasidedant dirbtuvėms jaudinausi, kad neužmegsiu kontakto su dalyviais. Dalis jų turi didesnę patirtį scenoje, nežinojau, kaip jiems pasiūlyti idėjas, valdymo būdus. Tačiau nuo pirmų akimirkų atradome bendrą kalbą, sukūrėme pasitikėjimą vieni kitais ir manau, kad nors ir per trumpą laiką, tačiau vieni iš kitų kažko išmokome.

Keliaujate po skirtingus šalių teatrus, kaip manote, kokią vietą lėlių teatras užima Lietuvos scenoje? 

Lietuvoje dirbu prie kelių projektų ir nesu matęs daug spektaklių, tačiau esu susidaręs įspūdį, kad lėlių teatras labiausiai patinka tėveliams, nes ten jie gali nuvesti savo vaikus. Žinoma, vaikui lėlių teatras artimas, tačiau svarbu, kad jis būtų įdomus ir suaugusiems. Lietuvoje vis dar gajus stereotipas, kad lėlių teatras skirtas vaikams, man tai labai keista, nes užsienyje to nesu girdėjęs. 

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"