Naujienos

Klaipėdos lėlių teatro nuotr.

Aut. Ignas Zalieckas

„Spektaklis – tai žmogaus vidinė kelionė į save ir susitikimas su savo tamsiausia tamsa. Susitikimas su jėga, kuri įtraukia ir nuo kurios atsiplėšti kartais tampa labai sunku, kartais, rodos, net neįmanoma. Kartais, ta tamsa apsemia tiek, kad virsta troškimu tiesiog nebūti. Tačiau, jei išdrįsti į ją pažiūrėti, ji gali tapti atpažįstama“, – teigiama naujausio Šeiko šokio teatro ir Klaipėdos lėlių teatro spektaklio ,,Kontūrai“ aprašyme. Prieš pat premjerą kalbamės su choreografe Dovile Binkauskaite ir kūrinio režisiere bei dailininke Gintare Radvilavičiūte. Pokalbyje aptarėme šviesą ir tamsą, jų ribas ir kontūrus, bei tai, kaip lėlių teatras sąveikauja su choreografija.
 

„Kai ilgai žiūri į tamsą, joje ima ryškėti kontūrai“. Spektaklio aprašyme ši frazė suskamba kaip viso kūrinio ašis. Kas Jums yra tamsoje ryškėjantys kontūrai? Galbūt, perfrazuojant Nyčę, tai bedugnė, kuri artėja stebėtojo link?

Dovilė: Taip, tai gali būti pavadinta „bedugne“, už šio žodžio kiekvienas turime asociacijas, susijusias su sava patirtimi. Jei gyvename toliau, tikriausiai, esame atradę ir kaip būti su ta „bedugne“, ar joje. Mūsų kūrybos procese, gal įpusėjus, įsivardinome, jog tai – noras nebebūti. Neanalizuojame, kas nutiko, priėmėme faktą, kad tai stipri/griaunanti patirtis.
Gintarė: Kontūrai – tai linija, kuri atskiria vieną objektą nuo kito. Tamsoje turi ilgai įsižiūrėti, kad imtų ryškėti riba kur esi tu, o kur prasideda kitas. Kontūras, tai krantas į kurį gali kabintis ir mokytis, kad ir per kokią tamsą eidamas, atpažinti save, priimti save su savo privalumais ir trūkumais. O taip pat dirbti su ta dalimi, kuri yra už ribos, kad pasaulis būtų šviesenis.
 

Ar galite daugiau papasakoti apie „Kontūrų“ įkvėpimą ir kaip žvilgsnio į tamsą koncepcija atsispindės šiame spektaklyje?

Dovilė: Pasirinkta priemonė – šešėlis, diktuoja tamsos temą. Proceso metu su Gintare dalinomės istorijomis apie žmogaus išgyvenimo, sunkiausiose akimirkose atvejus – skendėjimą priklausomybėse, ligose, artimųjų gyvenimai, matant tai, smurtas, prievarta, netektys. Stebėjomės, kaip šalia atsiranda žmonės, padedantys eiti toliau, lyg stebuklingai, kartais klostosi situacijos. Analizavome Clarisa Pinkola Estes „Bėgančios su vilkais“ knygą, pasakas, kur užkoduota archetipinė Gyvybės-Mirties-Gyvybės galia, moteriška, gaivališka prigimtis, jos apraiškos ir netektys, siejome su realiomis gyvenimo istorijomis mūsų kasdienybėje.

Įdomu tai, jog karo temos beveik nelietėme. Tačiau dabar aiškiai matau, jog visas šio darbo procesas vyko karo grėsmės fone. 2021 m. lapkritį penkias dienas praleidau rezidencijoje Anykščiuose su Aiste Jančiūte (kontaktinės improvizacijos šokėja, mokytoja) tyrinėjome kūno atmintį. Visas penkias dienas vedžiau dienoraštį, kur aprašinėjau įvykius, mintis, iškylančias temas, jausmus, sapnus, aplankytas vietas, situacijas. Užrašiau internete perskaitytą V. Landsbergio tuometinės politinės situacijos komentarą: „Karas jau vyksta“. Po kelių mėnesių, Ukraina buvo užpulta, karas prasidėjo oficialiai ir ši „tamsa“ vis gilėja. Mano ir Gintarės artimieji buvę tremtyje. Savo vaikystėje pamenu nesaugumo, nepasitikėjimo, netikrumo lauką, esantį už namų durų, o viduje – tylos, nežinios, priklausomybių, nerimo, nevilties, baimių sukaustytos gyvybės būsenas.

Manau, kad karo šešėlis įjungia kūno atmintį, pažadina procesus pasąmonėje, daug dalykų mes darome, nežinodami kodėl, o po kurio laiko matome, kad juk viskas susiję. Gal pasibaigus karui (ar buvo jis kada pasibaigęs?) jo šešėlis pabyra į daugybę dalių ir apsigyvena kiekviename mūsų, persiduoda iš kartos į kartą, pasireikšdamas įvairiausiomis, netikėtomis formomis, pavidalais – tokiomis, kaip apleidimas, smurtas šeimoje, priklausomybės, depresija ir kt. Jo šerdyje yra per sunkūs, asmenybę griaunantys, nesiintegravę išgyvenimai, vadinami trauma – tiek asmeninė, tiek kolektyvinė.

Gintarė: Prieš metus Dovilė pasiūlė sukurti spektaklį kartu. Iš karto kilo kilo mintis patyrinėti šešėlius, ažūrus, atšvaitus. Spektaklio kūrimo procesas buvo ilgas, kupinas ieškojimų, atradimų. O tuo pačiu daug pokalbių apie gyvenimą, tamsą, šviesą, mūsų šešėlius. Visa tai persikėlė į spektaklį.
 

„Kontūruose“ gilinamasi į šešėlio filosofiją ir jo reikšmę mūsų gyvenime. Kaip tyrinėjote šią sąvoką pasitelkdamos choreografiją ir lėles? Kokią simboliką spektaklyje įgavo šešėliai?

Dovilė: Skaičiau gražią mintį: „Nepamatytos sielos nesvarumas yra sunkiausia našta, kurią nešiojamės“. Šešėlis, tai ta dalis manęs, į kurią aš nenoriu žiūrėti, ji yra nepamatyta, todėl ir tampa šešėliu. Akistatos/susitikimo su tuo, kas gąsdina, atrodo nepriimtina, nebuvimas augina ir didina šešėlio tamsą. Per choreografiją ir šešėlį kūrėme santykį – susitikimą, artėjimą, pasidavimą, priėmimą.

Gintarė: Kiekvienas turi savo šešėlį. Šveicarų psichologas C. G. Jungas įžvelgė analogiją, kad ir žmogaus psichika taip pat turi savo Šešėlį, kitaip tariant, savo tamsiąją pusę. Šešėlis yra ta mūsų dalis, kurios mes nepripažįstame kaip savo, su kuria nesitapatiname ir kurios nevystome. Ignoruojame ar stumiame nuo savęs tolyn. Kuo stumiame nuo savęs tolyn, tuo ji labiau auga trukdydama matyti realų vaizdą, daug ką iškreipia, užtamsina.

Mes patys turime atpažinti savo viduje kuriantį ir griaunantį potencialą, visų problemų priežastys slypi ne kituose, bet mumyse pačiuose. Tai mes patys ir turime dirbti su visu tuo turiniu. Kai imi stebėti save, tikrai ima ryškėti kontūrai, tik gal ne visada lengva atsisukti į save, pamatyti save…
 

Šviesos ir tamsos sąveika atrodo neatsiejama nuo „Kontūrų“ pasakojimo. Ar galėtumėte plačiau papasakoti kaip šiame kontrastų kontekste šokio ir lėlių teatro susijungimas formavo spektaklio naratyvą?

Dovilė: Kalba, kuria pasakojama, yra šokis – šoka gyvas žmogus ir šešėlis. Spektaklio choreografija kuriama žaidžiant judesio intensyvumu, kokybėmis, atstumais erdvėje, šviesos ir tamsos žaismu, kuriant aiškiai matomas figūras ar išsiliejančias, neaiškias formas, atspindžius, miražus. Muzika, žodis, naratyvas – tai pagalbinės priemonės, padedančios atpažinti būsenas ir besivystantį santykį.

Gintarė: „Kontūrai“ tai žmogaus vidinė kelionė į save, susitikimą su tamsiausia tamsa. Tai susitikimas su jėga, kuri įtraukia, nuo kurios atsiplėšti kartais labai sunku. Mes turime mokytis atpažinti, pripažinti, priimti ir su tuo dirbti. Neleisti tai savo daliai augti. Priėmimas – tai jau pirmas žingsnis link išsilaisvinimo. Įvardinimas… Matyti, bet neiti paskui. Dramaturgė Virginija Rimkaitė ir kompozitorė Rita Mačiliūnaitė pagelbėjo susisteminti mūsų paieškas ir nuausti tekstinį, muzikinį spektaklio audinį.
 

Dovile, gal galėtumėte pasidalinti įžvalgomis apie „Kontūrų“ choreografinį procesą?

Dovilė: Choreografijos kūrimas prasidėjo nuo priemonių paieškos. Gintarė siūlė įvairius įrankius, kuriais buvo išgaunami įvairūs atspindžiai, šešėlių pavidalai, aš judėjau su tomis priemonėmis įvairiose kokybėse, stebėjome, kokios prasmės kuriasi. Supratome, kad šiame procese choreografija veikia tik ryšyje su šešėliu. Iš šių pajudėjimų su priemonėmis kūrėme scenas, kalbančias tam tikromis temomis. Vėliau, į procesą prisijungus dramaturgei Virginijai Rimkaitei, buvo kuriamas naratyvas. Šokio kalba – vedantysis/jungiamasis elementas, iš kurio/aplink kurį atsiranda įvairūs šešėlio pavidalai, padedant skirtingoms priemonėms, šviečiant šviesos srautais iš skirtingų rakursų.
 

Kaip į judesio žodyną įtraukėte šešėlių ir vidinių emocijų tyrinėjimą?

Dovilė: Abi su Gintare jautėme, kad ieškome paprastos, artimos kasdieniškam, autentiškam judėjimui judesio kalbos. Iš dalies tai lemia ir mano amžius – esu vyresnio amžiaus šokėja, kai triukai nebedomina, norisi gilintis į subtilias, jautrias, neaiškias būsenas, užčiuopiančias judėjimo kokybes. Choteografijoje nemažai gestų, kurių pasirankiojau iš moterų paveikslų, skulptūrų, nuotraukų – visa tai įkūnija tam tikras būsenas; kūno lietimo, kuriančio artumo, intymumo jausmą. Viena scena organiškai radosi iš paukščio įvaizdžio, desperatiškai besikartojančio rankų mojavimo, siekiant sugauti ar atstumti. Kūno deformacija, kaip ir besikeičiantis šešėlio pavidalas, įkūnija transformacijas vidinių struktūrų, bandant integruoti naujas.

Gintarė: Kartais nelengva papasakoti kaip gimsta spektaklis. Tai viskas lygiagrečiai, lyg sluoksniais. Mes tyrinėjome šešėlius, jų judėjimą per atspindžius, ažūrus, veidrodžius. O tuo pačiu daug kalbėjome apie gyvenimą per pasakas, mitus, dienoraščius, skirtingas gyvenimiškas situacijas. Visa tai klojosi sluoksniais. Kas susiklojo, pamatys, pajaus, perskaitys jau žiūrovas.
 

Gintare, turėdama lėlininkystės patirties, kaip priėjote prie intymumo ir pažeidžiamumo jausmo kūrimo scenoje? Kaip santykyje su choreografija reformuojamas lėlių suvokimas?

Gintarė: Lėlių teatre judesys neatsiejamas. Tikslus lėlės judesys sukuria atgijimo stebuklą. Tam kad žiūrovas patikėtu lėlės gyvumu jis turi būti tikslus, išgrynintas, „sustatytas“.

Tai turi būti tiksliai surepetuota. Šokis tai – laisvė, tai jausmas, judesys kuriantis prasmes, asociacijas. Jis pats iš savęs daugiasluoksnis. Ir kartais gali nebūti tiksliai sustatytas, gali būti nepagaunamas.

Dirbdamos su Dovile ieškojome sąjungos šių dviejų žanrų. Šokio ir lėlių pasauliai skirtingi, norėjosi atrasti jų susijungimą, kaip jie gali kartu gyventi. Dovilė stipri choreografė, turinti didelę patirtį, brandumą, gilų šokio pajautimą, įsiklausimą. Buvo tikrai labai įdomi kelionė.
 

Spektaklio aprašyme teigiama, jog siekiate sukurti pasakojimą apie priartėjimą prie Kito ir susitikimą su Kitu – sunkiai pasiekiamais ir dažnai nesuprantamais savasties aspektais. Kaip formavote šį pasakojimą bandant suartinti skirtingas puses? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Dovilė: Mano buvimas sukuria šešėlį. Mano šešėlis, negali atsirasti/egzistuoti be manęs. Tačiau jis nėra aš. Jis nėra gyvas. Tam, kad kažką pažintum, reikia atidžiai pažvelgti, susipažinti ir atpažinti, kur esu aš, o kur yra kitas arba mano sukurtas kitas, mano fantazija. Ji gali būti labai baugi arba priešingai, labai gundanti, viliojanti. Abiem atvejais, jei norime nustoti žvalgytis ir būti trikdomi kažko, esančio nuolat šalia, turime stabtelti ir susitikti, susipažinti… taip artimai, kad suvoktume, kas mus sieja, kur panašūs, o kuo skiriamės. Tada darosi aišku, kaip su šešėliu būti – kur šešėlis gali tapti mano sąjungininku, resursu, o kur nežinia gąsdinantis, gyvenimą sekinantis elementas.

Gintarė: Vienas iš spektaklio iššūkių buvo susieti du skirtingus pasaulius – šokio ir objektų teatrą. Šokio ir lėlių pasauliai skirtingi, norėjosi atrasti jų susijungimą, kaip jie gali kartu gyventi. Kelias reikalavo įsiklausymo, supratimo, priėmimo.
 

Spektaklyje nagrinėjama savo šešėlių priėmimo ir integravimo į save tema. Kaip manote ši tema rezonuos žiūrovų tarpe, ypač šiandienos politiniame ir socialiniame kontekste?

Dovilė: Kaip jau minėjau, sąmoningai šio darbo nesiejome su karo tema, tačiau reflektuojant procesą, jaučiu, kaip tamsos tema stipriai susijusi su šių dienų kontekstu. Daugėja nerimo, nežinios, nepasitikėjimo, abejonių, kyla agresija, noras kažką daryti arba priešingai bejėgiškumas prieš didėjančią grėsmę… Suvokiu, kad mano pačios mirtis, nėra baisiausias dalykas. Viena iš sunkiausių būsenų gyvenime, kurioje tenka būti, yra liudytojas, kai tampi liudytoju artimųjų kančios ir kaip kančia paverčia žmones nebe žmonėmis… Gal todėl man atrodo taip svarbu giliausios tamsos/siaubo akimirką atsitapatinti, suvokti, jog aš matau tamsą, bet aš nesu ši tamsa. Ir net jei man atrodys, kad esatis išnyko/manęs nebėra (taip gali nutikti, kai nebematome pasirinkimo, pasiduodame, susiliejame), žinoti, kad ji sugrįš. Būti, išbūti, laukti, visa savo būtim  įsiklausyti – kur aš?  Atpažinimas įvyksta, kartu randasi ir aiškumas, kaip būti toliau.

Gintarė:  Norėjosi spektaklyje kalbėtis apie dalykus, kurie apgaubia, galbūt kurie kartais nepatogūs, tamsūs, liūdni. Svarbu žinoti išeitis. Aš kalbu apie paprastus dalykus: norą nebūti, visus kartais aplankantį norą išnykti. Tuomet turi rasti išeigą. Turi ieškoti, kas gali tau padėti išeiti iš akligatvio. Mums padeda šokis. Ėjimas, veikimas, dalymas, šokimas. Tamsa – tai stovėjimas. Šviesa – judėjimas.

Mes kaip grūdai, akimirkomis krentam giliai į žemę, įkritus, apmirus, išbuvus prisikeliame. Kai priimi save tokį –— netobulą, klystantį, kreivą – tuomet imi lengvėti. Turi pažinti save, pažinti savo norus, geras, blogas savybes, vertybes, kas trukdo tavo evoliucijos keliui. Ugnis dega tik per ryžtą ir drąsą, atvirumą, priėmimą savęs tokio koks esi, tačiau nesitaikstymą su savo šešėliais. O darbą su savimi ir savo tamsa.
Mes tiesiog iškeliame temą pokalbiui…

Interviu publikuotas kovo mėn. Kultūros ir meno žurnale „Durys“

Taip pat publikuota: klaipedosleliuteatras.lt