Naujienos

Igor Tretinjak. Asm. arch. nuotr.

Autorė: Gabrielė Pelakauskaitė

Tarptautinis projektas „Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma“ artėja link pabaigos. Kovo 20–24 dienomis įvyko paskutinė projekto dalyvių rezidencija Kroatijoje, Osijeko Menų ir kultūros akademijos organizuoto 13-to tarptautinio lėlių festivalio „Lutkokaz“ metu. Mintimis apie įgyvendintą projektą, jo rezultatus ir šiuolaikinio lėlių teatro padėtį Kroatijoje dalinasi teatrologas, kritikas, lektorius Igor Tretinjak.

Kuo ypatingas tarptautinis lėlių festivalis „Lukokaz“ Osijeke? Kokia jo istorija?

Pradžioje festivalio idėja buvo pristatyti studentų darbus viešai, pritraukti Kroatijos režisierių, prodiuserių, vadybininkų dėmesį, kad jie galėtų susipažinti su būsimais profesionalais. Tačiau šis sumanymas neišsipildė, svečiai neatvyko, nes Osijeko miestas yra toli nuo didžiųjų Kroatijos miestų, taip pat ir sostinės Zagrebo, kuriame gyvena ir dirba daugiausiai teatro kūrėjų. Be to festivalio datas deriname su studentų darbų atsiskaitymais, tad pasirinktas mėnuo dažniausiai yra vienas iš labiausiai užimtų kūrėjams. 

Nors pirmoji idėja nepavyko, nusprendėme ieškoti sprendimų. Dabar festivalio programą sudaro ne tik studentų darbai, bet ir spektakliai iš kitų Kroatijos miestų teatrų, Slovėnijos, Serbijos, Vengrijos. Kiekvienais metais festivalio turinys ir dydis skiriasi, tačiau visada stengiamės papildyti programą naujomis idėjomis: kūrybinėmis dirbtuvėmis, parodomis, filmų peržiūromis. Mūsų organizuojamas „Lukokaz“ šiuo metu yra skirtas ne tik studentams, bet ir miesto gyventojams bei svečiams. Džiaugiamės, kad kiekvienais metais tobulėjame, augame, tampame vis labiau atpažįstami. Tikimės, kad prie festivalio organizavimo prisijungs miesto savivaldybė bei teatrai, suteikdami patalpas ir galimybę augti toliau.

Esate projekto „Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma“ dalyvis. Kokios buvo Jūsų užduotys?

Projektas jungia Slovėniją, Lietuvą, Škotiją ir Kroatiją. Aš esu Osijeko Menų ir kultūros akademijos atstovas. Projekto metu buvau jaunųjų kritikų mentorius, „Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platformos“ kroatiškos dalies redaktorius. Turėjau daug atsakomybių, jeigu kažkas vėluodavo, žinodavau, kad tik aš pats kaltas (juokiasi). Viena iš svarbiausių užduočių buvo knygos „Contemporary Puppetry and Criticism“ ir kroatiškos dalies žurnale „LUTKA“ sudarymai.

Projektas truko daugiau nei dvejus metus. Kokia pradinė jo idėja ir sukurta išliekamoji vertė?

Viena iš pagrindinių idėjų buvo sukurti internetinę platformą, kurioje būtų talpinamos recenzijos, interviu ir kiti tekstai, susiję su lėlių teatru, auginti jaunąją kritikų kartą. Kroatijoje dalyviai, kurie prisijungė prie kritikos dirbtuvių, buvo atlikimo menų studentai. Galbūt ateityje jie nebus aktyviai rašančiais kritikais, tačiau džiaugiuosi, kad šis projektas suteikė jiems galimybę susipažinti su lėlių teatro kritika, keliauti po teatrus užsienyje, pamatyti įvairių kūrėjų spektaklius, sužinoti, kas yra šiuolaikinis lėlių teatras. Dirbtuvių metu studentai išmoko pagrįsti savo argumentus, nuomonę, išsakyti kritiką ne tik kitiems, bet ir sau. Skaitydamas kitų šalių jaunųjų kritikų tekstus džiaugiuosi jų tobulėjimu, tikiuosi, kad jie ir toliau aktyviai rašys.

Projekto metu buvo sukurta platforma, kuri yra vienintelė Europoje, jungianti skirtingų šalių tekstus apie lėlių teatrą, tikiuosi, kad pasibaigus projektui, ji toliau bus aktyviai pildoma ir tobulinama. Taip pat projekto metu išleidome knygą ir žurnalą šiuolaikinio lėlių teatro tema. Pasibaigus projektui planuoju sudaryti naują paskaitų programą. Kroatijoje šiuolaikinis lėlių teatras nėra apibrėžtas, mažai, kas gali įvardinti, ką reiškia šis terminas. Nors sąvokos negalima apibūdinti vienareikšmiškai, šis projektas man padėjo atsakyti į kilusius klausimus, remiantis kitų projekto dalyvių patirtimi, todėl noriu tai tęsti savo mokymo programoje akademijoje. 

Minėjote projekto metu išleistą knygą „Contemporary Puppetry and Criticism“. Kas yra jos skaitytojas?

Man atrodo, kad knygos, parašytos sudėtinga moksline kalba, daugeliui nėra įdomios. Mano tikslas buvo sudaryti knygą, kuri būtų lengvai skaitoma, aiški kiekvienam. Žinoma, tai nereiškia, kad knygą sudaro nereikšmingi ir paviršutiniški tekstai. Šis knygos tonas buvo svarbus, nes norėjau neišgąsdinanti skaitytojo, kuris galbūt dar tik susipažįsta su šiuolaikiniu lėlių teatru, jį sudominti. Knygą sudaro dvi dalys, pirmoji yra naudinga ne tik lėlių teatro studentams, bet ir jau esamiems lėlininkams, kūrėjams, galbūt jie ir yra vieni iš svarbiausių skaitytojų. Bendraudamas su kolegomis Kroatijoje dažnai išgirstu apie norą kurti šiuolaikinio lėlių teatro spektaklius, tačiau kartu ir žinių stygių. Knygoje skaitytojai neras vieno tikslaus atsakymo, tačiau galės susipažinti su pavyzdžiais, susidaryti nuomonę. Antroji knygos dalis skirta ateities kritikams. Šią dalį sudaro projekto dalyvių recenzijos, kurios leidžia susipažinti su jaunaisiais kritikais, o ateities kūrėjams būti pavyzdžiu. Manau, kad jeigu būčiau gavęs šią knygą, kai pradėjau rašyti, pirmiausiai perskaityčiau antrą dalį. 

Apie kokius spektaklius įdomiausia rašyti?

Aš studijavau įvarius dalykus: kroatų kalbą, literatūrą, informacines technologijas, programavimą ir teatrologiją, kur pamilau teatrą. Vėliau dirbau mokytoju, pradėjau žurnalisto karjerą, kur iš lėto pamilau recenzijų rašymą. Iš pradžių recenzijos buvo įvairios, daugiausiai apie dramos teatro spektaklius suaugusiems. Kadangi Kroatijoje dramos teatro spektakliai dažniausiai yra tradiciniai, nėra daug pokyčių, vis daugiau dėmesio pradėjau skirti vaikų, jaunimo teatrui. Augant susidomėjimui, kiekvienais metais lankiausi tarptautiniame lėlių teatro festivalyje „PIF“, ten susipažinau su lėlių teatru ir jo pavyzdžiais iš įvairių šalių. Teatras vaikams, mano nuomone, yra įdomesnis, pozityvesnis, nenuspėjamas, netgi šiuolaikiškesnis nei dramos teatras. 

Kodėl, Jūsų manymu, teatras vaikams yra šiuolaikiškesnis nei spektakliai suaugusiesiems?

Nėra taisyklės, kad teatras vaikams visada bus  šiuolaikiškesnis nei teatras suaugusiesiems. Manau, kad teatro vaikams kūrėjai yra atviresni paieškoms, naujovėms. Galbūt todėl, jog režisieriai, stebėdami vaikus žino, kad šiems reikia nuolatinių pokyčių, dinamikos, siurprizų. Jeigu vaikus teatras išgąsdins, bus neįdomus - jie ten nesugrįš, nebent mokyklos išvykos metu. Todėl labai svarbu auginti žiūrovą nuo pirmų susitikimų, užmegzti ryšį. Taip pat jaunoji auditorija yra atviresnė naujovėms, neturi tvirtų nusistatymų.

Dirbate dėstytoju, aktyviai lankotės spektakliuose. Kaip manote, kokia šiuolaikinio lėlių teatro ateitis Kroatijoje?

Jeigu svarstyčiau iš dėstytojo perspektyvos, manau, kad ateitis yra daug žadanti. Studijų metu jaunieji kūrėjai susipažinę su lėlių teatru jį pamilsta, sieja savo ateitį su juo. Paskaitų metu kalbame apie šiuolaikinį lėlių teatrą, studentai turi daug idėjų, nori sužinoti daugiau, stebėti kitų šalių pavyzdžius. 

Tačiau motyvuoti studentai baigę akademiją pradeda savo karjeras teatruose, kur viską užgožia tradicinis teatras, todėl spartaus tobulėjimo ir pokyčių bendrame teatro lauke nesimato. Taip pat jaučiamas lėlių teatro dramaturgų, režisierių trūkumas. Atsižvengiant į kūrėjų trūkumus, akademija siūlo lėlių teatro režisūros studijas. Tikimės, kad šių studijų absolventai aktyviai įsitrauks į darbus ateityje. Mano nuomone, svarbu, kad teatro repertuarą sudarytų ne tik šiuolaikinis lėlių teatras, būtų įvairovė ir balansas. Galima matyti pavyzdžių, kada lėlės įtraukiamos į dramos teatro spektaklius, todėl manau, kad lėlių teatras Kroatijoje plėsis ir integruosis į skirtingas teatro, meno rūšis. Juk viena iš šiuolaikinio lėlių teatro idėjų ir yra tapti teatro dalimi. 

Dėkoju už pokalbį.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"