Naujienos
Kaip gimsta lėlės šiuolaikiniame lėlių teatre?
Autorė: Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Apsilankę teatre matome jau kūrybinį rezultatą, tačiau turbūt dažnas savo vaizduotėje įsivaizduojame, koks galėjęs būti ir pats procesas – įdomus ir įkvepiantis ar, priešingai, keblus ir sudėtingas. Vaizduotė dar labiau įsismarkuoja stebint spektaklį lėlių teatre. Kas ir kaip gamina lėles? Kaip laikas pakeitė jų gamybą?
Ieškoti atsakymų leidomės į Kauno valstybinio lėlių teatro dirbtuves, kuriose sutikome daugiau nei 20 metų teatre dirbantį dailininką Sergejų Bocullo ir visiškai naujai dirbtuves įrengusį prieš dvejus metus į teatro kolektyvą įsiliejusį konstruktorių Audrių Bartninką, pasidalijusius įdomybių kupina lėlių gamybos patirtimi.
3D spausdintuvo galybė
Įžengus į po teatro rekonstrukcijos šiuolaikiškai įrengtas dirbtuves dėmesį patraukia keistų instrumentų gausa. Kai kurie jų atrodo it dantų grąžtai odontologo kabinete, tad sukelia ne pačių maloniausių asociacijų. Konstruktorius patikslina: tai drožinėjimo įrankiai, leidžiantys sukurti smulkiausias detales, suteikiančias lėlėms tikroviškumo.
Nors dirbtuvės gana nedidelės, stebina kūrybiškai suplanuota erdvė, kur kiekvienas įrankis turi savo vietą. Visi instrumentai išdėlioti keliais aukštais prie sienų įrengtose lentynose ir staluose aplink patalpos centre stovintį didelį stalą, kurį galima reguliuoti – pakelti ar nuleisti.
Prie skirtingų detalių reikia dirbti skirtingomis technologijomis, tad ši funkcija leidžia tai daryti fiziškai patogiai, prisitaikant prie kiekvienos situacijos. Stalą galima nuleisti ir iki vaikų ūgio, kai vyksta edukaciniai užsiėmimai, per kuriuos vaikai supažindinami su lėlininkystės istorija ir lėlių gamyba.
Čia konstruojamos lėlės, dekoracijos ir butaforija. Netoliese įrengtos staliaus dirbtuvės ir kitos patalpos, kuriose siuvama, dažoma. Tačiau, prieš patekdami į jas, lėlių kūnai gimsta čia iš atskirų dalių – kojų, rankų, galvos ir kt., priklausomai, kokia tai lėlė – žmogus, gyvūnas ar objektas. Pagrindinės medžiagos – įvairi mediena, fanera, plastikas, porolonas, polistirenas. Procesas toks: dailininkai atsineša lėlių, dekoracijų, butaforijos eskizus ir kartu su konstruktoriumi sprendžia, kaip tai bus gaminama – senaisiais metodais ar jų maketai bus kuriami kompiuterinėmis programomis ir atspausdinami 3D spausdintuvu ar išpjaustomi frezavimo staklėmis.
„Tūrinėms lėlėms patys pasigaminome specialias stakles. Jose yra rėmelis, į kurį reikia įspausti medžiagos (plastiko ar kitokios, kurią galima kaitinti), įkaitinti ir kelti ant specialaus pado, prie kurio prijungtas siurblys. Taip vakuuminiu būdu suformuojamos tūrinės dalys. Dažnai naudojame juodos spalvos medžiagą „EVA Foam“, kuri populiari Holivude gaminant įvairius šarvus. Ją lengva pjaustyti, šlifuoti“, – rodydamas žmogaus ūgio juodą plastikinį manekeną pasakojo A.Bartninkas.
Lėlių kūnų gamyba – tik vienas galutinio rezultato etapų. Paskui lėlės rengiamos, joms yra pritaikomi valdymo mechanizmai. Apskaičiuojama, ar bus patogu jas transportuoti. Įsitikinama, ar tikrai būtent toks lėlės modelis pasiteisins – kartais, pagamintą lėlę perdavus į aktorių rankas, šios sugrįžta atgal į dirbtuves, mat reikia kažką pakeisti.
Sudėtingesnėms lėlėms išsibandyti pradžioje tenka pasigaminti mažus maketus. Gamybos laikotarpis priklauso nuo lėlės sudėtingumo, tačiau paprastai vieno spektaklio lėlėms pagaminti užtrunkama iki dviejų trijų mėnesių.
Senieji metodai
Techninė įranga leidžia atkurti ir senas lėles, susidėvėjusias ar išlikusias tik brėžiniuose. Taip neseniai buvo atkurta profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje pradininko Stasio Ušinsko marionetė „Dainininkė“, pristatyta teatre vykusio tarptautinio lėlių festivalio metu. Originali marionetė 1937 m. buvo pagaminta iš medžio ir papjė mašė – ant iš molio pagamintos formos klijuojamas popierius, vėliau molis pašalinamas ir lieka lėlė.
Paklausus, iš ko dar, be minėtų medžiagų, anksčiau buvo gaminamos lėlės, dailininkas S.Bocullo įvardija rudos spalvos jūrinį putplastį, kuris šiandien jau nebegaminamas: „Tai labai kieta ir tanki medžiaga, kuri netrupa, laikui bėgant nepakinta ir atrodo kaip medis. Dabartinis kietas polistirenas vis vien minkštas kaip plastikas, o šis jūrinis – rupus, gerai šveičiasi, jį gali ne tik skaptuoti, bet ir apdirbti naudodamas šlifavimo priemones. Net medis yra minkštesnis nei ši medžiaga, pavyzdžiui, liepa.“
Anksčiau lėlės gamintos rankomis. Pirmiausia būdavo piešiami eskizai, tuomet parenkama medžiaga ir iš jos formuojama lėlė; neretai kai kurie kūrybiniai sprendimai gimdavo darbo metu. Dailininkas prisipažįsta, kad šiandien jam kartais norėtųsi ilgesnio šio kūrybinio proceso, kad lėlę būtų galima labiau išjausti, išanalizuoti.
„Kartais trūksta laiko, kad galėčiau sumodeliuoti lėlę pats, nes reikia viską daryti greičiau, o ir daug ką atlieka naujosios technologijos. Iš kitos pusės, pradėjus jas naudoti atsivėrė daug naujų galimybių. Dirbti teatre pradėjau 2000-aisiais, kai buvo dirbama dar tradiciniais būdais, buvo tam tikros technologijos, kurias buvome įvaldę, jas tobulinome, bet nebuvo proveržio. Dabar daug kas pasikeitę ir keičiasi toliau, tad ir pačiam reikia prisitaikyti ir daug ko išmokti“, – patirtimi dalijosi S.Bocullo.
Konstruktorius A.Bartninkas pritarė, kad šiandien lėles gaminti yra kur kas įdomiau, nes nėra rutinos, nebijoma eksperimentuoti, tačiau reikia įdėti ir nemažai pastangų norint tobulėti. Tad nereikėtų manyti, kad gaminti lėles šiuolaikiškomis technologijomis yra lengvas ir greitas darbas. Kartais tai ilgesnis ir sudėtingesnis procesas nei lėlę gaminti kaltu.
„Yra posakis „devyni amatai, dešimtas badas“. Pradėjęs dirbti teatre, supratau, kad yra „devyni amatai, dešimtas teatras“. Kitaip tariant, teatre ant kupros nenešiosi jokio amato, jie visi yra naudingi ir tenka juos išmanyti. Iki darbo teatre buvau profesionalus odininkas. Mokausi ir kitų amatų – medžio drožimo, virinimo technologijos, domiuosi technine, programine įrangomis, 3D modeliavimu ir kt. Turi į daug ką įsigilinti. Manau, neužteks laiko viskam išmokti iki senatvės“, – juokiasi meistras.
Sukurti aktoriaus antrininką
Skirtingų kartų lėlininkai ne prieštarauja, o papildo vienas kitą ir turi bendrų svajonių, kokias lėles norėtųsi kurti jiems patiems. Sudėtingiausios tos lėlės, kurios turi daugiau valdymo mechanizmų. Jiems ir norėtųsi sukurti būtent tokią, kuri būtų kuo gyvesnė: judintų ne tik kojas, rankas, galvą, bet ir akis, burną. Šiandien lėlių formas keičia besikeičiantis lėlių teatras – scenoje dažnai vaidyba lėlėmis jungiama su vadinamuoju gyvu planu.
„Man iššūkis būtų tokia lėlė, kurios visas kūnas judėtų ir ją valdytų vienas aktorius. Paprastai tokią lėlę valdo du ar trys aktoriai, nes neužtenka rankų funkcijoms užtikrinti. Daugelis lėlių teatre dirbančių režisierių apsiriboja senąja praktika ir per mažai galvoja apie naujas galimybes. Dažnai tenka susidurti su tuo, kad statomame spektaklyje dominuoja aktorių saviraiška, o lėlės atlieka pagalbinę funkciją, it žaislai. Norėtųsi tokio lėlių teatro, kuriame lėlė būtų kuo gyvesnė ir per ją būtų perteikiamos idėjos“, – pasakojo dailininkas.
Meistrai svajoja ir apie tokias lėles, kurios scenoje veiktų pačios, be aktorių. Panašiai kaip nuotoliniu būdu valdomi dronai. Kad personažas neturėtų aktoriaus šleifo – jo balso, savybių, būtų pats sau ir įtaigus. Juokaudami garsiai pasvarsto, kad ateityje galbūt ir pavyks sukurti tokių lėlių, nes žada ir toliau plėsti dirbtuves – kūrybinių eksperimentų laboratoriją.
Publikuota: https://m.kauno.diena.lt/
