Naujienos

„Istorijos iš FLUXUS dėžutės“. D. Bielkausko nuotr.

Autorė: Aistė Šivytė

Septintajame XX a. dešimtmetyje užgimęs fluxus judėjimas ir jo pradininkas, Kaune gimęs menininkas Jurgis Mačiūnas, Lietuvos publikai gerai pažįstami: 1997 m. Vilniuje, o 1999 m. Kaune atidaryti fluxus kabinetai, nuo 2007 metų Vilniaus miesto savivaldybei priklauso 2600 fluxus objektų kolekcija (2015 m. plačiau pristatyta Nacionalinės dailės galerijos parodoje „Pasaulis pagal fluxus“), 2017 m. Kaune, šalia Parodos kalno esanti sankryža pakrikštyta J. Mačiūno aikštės vardu, nuo 2018 m. lipimu į Parodos kalną vainikuojamas fluxus festivalis.

Dadaizmo įkvėptas fluxus judėjimas skatino meno kūrinių paprastumą, „pasidaryk pats“ estetiką, kovojo prieš meno buvimą preke, elitizmą – vietoje vieno, brangiai įkainoto darbo, fluxus menininkai kurdavo masinės gamybos kūrinius kurie galėjo būti pigūs ir prieinami. Įvairūs objektai, kortelės, grafikos darbai nuguldavo į dėžes, lagaminus – tokie fluxus rinkiniai ar fluxus dėžės (angl.: flux kit; fluxus box) buvo savita fluxus menininkų kolektyvinės savilaidos forma, jų pačių kuriamas meno katalogas. Fluxus dėžės ir rinkiniai vertė jų savininkus nebūti pasyviais meno kūrinių stebėtojais – norėdami susipažinti su dėžės turiniu, jie buvo priversti dalyvauti: ištraukti ir atidaryti dėžutes, skardines, išlankstyti grafikos darbus, išvynioti ritinėlius.

Vasario 25-26 dienomis Vilniuje viešėjęs Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Istorijos iš FLUXUS dėžutės“ imasi to, kuo Jurgis Mačiūnas bei jo pasekėjai neabejotinai būtų pamaloninti – spektaklio kūrėjai ima dėžutes (tiesa, savadarbes) ir jomis naudojasi, žaidžia jų turiniu, pasakoja jų istorijas. Nuotraukos, žaislinės mašinėlės, dviračių detalės, vinys, plokštelės, siuvimo priemonės – įvairiausi bric-a-brac, ready-made objektai taip vertinti fluxus menininkų, čia pat atgyja liemenėmis ir Mačiūniškais katiliukais pasipuošusių menininkų Monikos Mikalauskaitės-Baužienės, Vytauto Kairio ir Kęstučio Bručkaus rankose.

Spektaklio metu prie septynių staliukų, remiantis įvairių objektų pagalba, papasakojamos septynios skirtingos istorijos. Pabaigę klausyti vienos istorijos ir norėdami išgirsti kitą, žiūrovai patys tampa fluxus žaidimo dalimi – turi stotis, pernešti savo kėdes į kitą vietą ir įsitaisyti prieš vis kitą staliuką, suardyti ir iš naujo sukurti scenos ir salės balansą. Dramaturginiam pagrindui kūrėjai pasirinko Shaun Tan ir Olgos Tokarczuk pasakas, tad spektaklio turinys įvairialypis – girdime siurrealius, absurdiškus, neįkyriai pamokančius pasakojimus, legendas, rytų mitais paremtus padavimus. Įvairias istorijas lydi ir įvairios prieigos prie jų: štai istorijai apie du, nuolat besivaržančius brolius pasitelkiamas siuvimo reikmenų dėžės turinys – du broliai-smeigtukai iš siūlų kamuolių, špūlių, užtrauktukų ir senos siuvamosios mašinos kuria neišsenkančią žaidimų aikštelę, kurioje gali konkuruoti. Padavimas apie norus pildantį taurą prieš žiūrovų akis skleidžiasi mistišku šešėlių teatro pavidalu, o finale išsprogsta neįtikima, per stiklo statulėlę lūžtančio lazerio šviesos pašvaiste.

Nors šešios spektaklio istorijos – tai atskiri, rodos sąlyčio taškų neturintys etiudai, smagu, kad spektaklio kūrybinė komanda nesusigundo pateikti jas be apibendrinimo ir palikti publikos įspūdyje, kuris aplanko pasižiūrėjus trumpametražių filmų programą. Septintoji spektaklio istorija tarsi apglėbdama visą ką stebėjome ir girdėjome pasakoja apie pačias istorijas – ką galima daryti su nesuskaičiuojama jų, pasimirštančių, neišdildomų, linksmų ir baugių, begale.

Šiame spektaklyje gera stebėti kaip daiktai atgyja, kaip imame sirgti už neaiškų, metalinį varžtą su veržle primenantį, daiktą, kaip sauja smeigtukų tampa jūra, kaip ant patefono išauga gyvas ir labai įvairialypis plokštelių daugiabutis arba kaip daili, slaptų skyrelių ir stalčiukų pilna papuošalų dėžutė paaiškėja esanti skubančiu žmogumi, kurio nepasiveja jo siela. Būtent tai atskleidžia Mačiūnišką meno viziją – kiekvienas daiktas gali tapti meno kūriniu, o šiame spektaklyje kiekvienas objektas gali vaidinti. 

„Istorijos iš FLUXUS dėžutės“ įrodo, kad objektų teatro menas iš prigimties yra fluxus'iškas. O visoms fluxus dėžėms ir rinkiniams dabar beliečiamiems tik apsauginėmis pirštinėmis dėvinčių muziejininkų ir eksponuojamiems po galerijos stiklu, gal net ir paskutinis nuoširdžiai toks – liečiamas, žaidžiamas ir gyvas.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"