Naujienos

Nykstantys žmogeliukai. D. Stankevičiaus nuotr.

Autorė: Miglė Munderzbakaitė

Kauno valstybiniame lėlių teatre lapkričio 5-6 dienomis įvyko Agnės Sunklodaitės režisuoto spektaklio „Nykstantys žmogeliukai“ premjera. Vos įžengus į teatrą žiūrovus pasitinka administratorių kvietimas apsilankyti lėlių teatro muziejuje. Senokai matyti eksponatai: įvairūs spektaklių personažai, lėlės ir scenografijos elementai, nejučiomis susisieja su viena iš būsimų spektaklio temų – atmintimi ir prisiminimais. Kaip teigia A. Sunklodaitė: „ su vaikais norėjosi pakalbėti apie labai sudėtingus, bet neišvengiamus dalykus – artimo žmogaus ar draugo ligą ir išėjimą, ką daryti atsiradus tuštumai ir ilgesiui, kai netenki brangaus žmogaus.“ Tema nėra lengva, tačiau neabejotinai aktuali, o ir laikas simboliškas juk visai neseniai praėjo mirusiųjų pagerbimo dienos. Pristatydama spektaklį į mažuosius žiūrovus kreipėsi teatro vadovė, režisierė, aktorė Rasa Bartninkaitė ir uždavė kelis klausimus apie išėjusiuosius, publika buvo aktyvi – dalinosi mintimis, kur iškeliauja mirusieji, kas jiems nutinka. Šias intensyvias diskusijas neįtikėtinai greitai nutraukė spektaklis tikrų tikriausia teatro magija, kurią, ko gero, gali pajusti tik vaikams skirtame spektaklyje, kur auditorija dažnai nenuspėjama, bet šįkart ypatingai suklususi, susikoncentravusi ir pasinėrusi į teatro vyksmą.

Spektaklio dramaturginį pagrindą inspiravo Australijoje gyvenančios rašytojos Elizabeth Mary Cummings kūriniai: „Dingstanti sesuo“ (2015 m.) ir „Amžinas vaikas“ (2018 m.). Pirmame mažųjų auditorijai suprantamu būdu aiškinama, kas yra nervinė anoreksija. Istorija pasakojama ne iš sergančiosios, bet esančios šalia sesers pozicijos. Šios perspektyvos pasirinkimas itin reikšmingas, nes kaip elgtis, reaguoti susidūrus su rimta artimojo liga dažnai nežino net suaugusysis, vaikui, tai dar didesnis iššūkis, neretai apsuptas ir nežinomybės. „Amžinasis vaikas”  analizuoja artimojo netekties temą. Ši istorija yra apie neseniai mirusį broliuką, kuris atgyja, veikia šeimos narių prisiminimuose. Abi autorės knygutės ne tik aktualizuoja, leidžia pažinti vaikų auditorijai svarbias temas, bet pasižymi ir reikšmingomis, tikslingai sukurtomis iliustracijomis. „Amžinojo vaiko“ istoriją lydintis dangaus, debesų leitmotyvas būdingas ir A. Sunklodaitės spektakliui bei jį pristatančiai vizualinei medžiagai, plakatams.

Spektaklio režisierė kartu su teksto autore Milda Mičiulyte ir dailininke Giedre Brazyte nusprendė atsisakyti verbalinio teksto. Vietoje jo pasakojimas kuriamas šviesos, tamsos, šešėlių, muzikos (garsų) priemonėmis. E. M. Cummings kūriniai tapo šaltiniu, kurį apjungus su spektaklio autorių idėjomis, sukurtas kelias skirtingas istorijas apimantis naratyvas. Liga, mirtis, prisiminimas – tai aspektai prie kurių prieinama su ypatingu atsargumu, nebauginant mažųjų žiūrovų, bet skatinant mąstyti, nuspalvinant ištinkančias negandas ne vien tamsiomis spalvomis. Kol jaunesnė publikos dalis įnirtingai seka personažų veiksmus, identifikuoja istorijas, vyresnieji turi progą pasinerti į toliau nei spektaklio siužetas vedančius prisiminimus.

Kompozitoriaus Deivido Gnedino muzikiniai kūriniai ir garso sprendimai čia tapo pirmaisiais, kurie sutelkia dėmesį į aktorių Indrės Endriukaitės, Remigijaus Endriukaičio, Audronės Grėbliauskienės ir Arvydo Šaučiūno scenoje (at)kuriamą miestą. Jame – skirtingi gyvenimai: personažų istorijos, praradimai ir prisiminimai. Dar prieš spektaklį, scenoje galėjai įmatyti įspūdingą scenovaizdį, kupiną įvairiausių detalių, tiesa, jis taip ir lieka skendėti tamsoje ir tik pamažu, projektorių, žibintuvėlių ir aktorių preciziško darbo dėka atgyja ekrane. Šešėlių teatras dar vis dažnai siejamas su scenoje visiškai nematomais aktoriais, neretai kvestionuojant ar tai gyvai atliekamas veiksmas, įrašytas ar abiejų derinys. Tačiau šiame spektaklyje sprendimas kitas – arčiau sėdintieji gali stebėti aktorių kuriamus, čia ir dabar gimstančius personažus, jų judesius ar pasakojimo vietos kaitą. Nors spektaklio istorija stebima per ekraną, kaskart ji nauja, priklausoma nuo aktoriaus rankos gesto, judesio ekspresijos.

Pasibaigus spektakliui, daliai žiūrovų besiskirstant ar dalinantis įspūdžiais, suteikiama proga pažvelgti tarsi pro rakto skylutę į spektaklio užkulisius – dokumentinį vaizdo įrašą, atskleidžiantį koks sudėtingas, ypatingo tikslumo reikalaujantis šis kūrybinis procesas.

Režisierė A. Sunklodaitė jau ne kartą savo sukurtais spektakliais patvirtino, kad nesiekia vien estetinio patyrimo ar pramogos mažiesiems. Pastebimas ir susiformavęs į drąsius, įdomius kūrybinius eksperimentus pasiryžęs nerti trio – A. Sunklodaitė, dailininkė  G. Brazytė bei kompozitorius D. Gnedinas. Kartu jie 2018 m. spektaklyje „Kudlius ir miško broliai“ reflektavo mūsų istoriją ir partizano Juozo Lukšos Daumanto atsiminimus. Spektakliu susidomėjo mažųjų auditorija, teigiamomis patirtimis pasidalino iš Didžiosios Britanijos atvykusi menininkė Jane Arnfield: „Kudlius“ buvo nuostabiai gražus. Nekalbu lietuviškai, bet jaučiau glaudų ryšį su spektakliu, tikiu, kad supratau kūrinį. Istoriją puikiai pristatė aktoriai ir teatre jau dirbantys studentai. Pastatymas pasižymėjo ir ypatingais kostiumais, muzika, be to, kiekvienas elementas pasakojo istoriją. Aš stebėjau ir auditoriją, buvo daugybė įsisiautėjusių, aktyviai reaguojančių vaikų.“ 2021 m. teatro kūrėjai atsigręžė į vyresniųjų auditoriją ir sukūrė Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ inscenizaciją, kurioje apjungė aktorių ir objektų (lėlių) kuriamus personažus. Pirmasis rodymas vyko ypatingai stiprų emocinį krūvį turinčiose IX forto erdvėse (vėliau rodomas teatre). Naujas žvilgsnis į kūrinį, pasitelkiant lėlių teatrui būdingas raiškos priemones, šiuolaikinę kalbą buvo įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi.

„Nykstantys žmogeliukai“ pasižymi visapusiškumu: aktualių klausimų analize, sėkminga teatro elementų sinergija, kokybišku šešėlių teatro formos įveiksminimu, nulemtu kūrybinio susikalbėjimo ir nuoseklaus, preciziško darbo.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"