Naujienos

"The Yellow Canary". Nuotr. Ross Mackay

Autorė: Dovilė Jadzevičiūtė

Šiųmetis vizualaus teatro festivalis „Manipulate“, vykstantis Edinburge kasmet, kvietė analizuoti žmogaus ir laiko santykį. Šių dviejų sąvokų sankirtoje skleidžiasi ir atminties tema. Pastaroji tapo svarbiausia dalies festivalio spektaklių ašimi. Atmintis tai gebėjimas prisiminti praeitį, gyvenimo detales ar nuotrupas, arba – galimybė įamžinti, susitaikyti, diskutuoti. Spektakliai „Love Beyond (Act of Remembrance)“, „The Fantastic Life of Minnie Rubinski“, „The Yellow Canary“ bei „Poor Thing“ kvietė festivalio dalyvius ir žiūrovus apsvarstyti demencijos keliamas problemas ir iššūkius, žydų naikinimo ir persekiojimo tragediją bei anoniminio žmogaus (arba kiekvieno iš mūsų) laikinumą.

„Manipulate“ rėmuose rodytas Matthew Lenton ir Ramesh Meyyappan „Love Beyond (Act of Remembrance)“ spektaklis bei Vision Mechanics instaliacija „Fantastic life of Minnie Rubinski“ analizavo demencijos poveikį žmogui ir jį supantiems aplinkiniams. Ligos pažeidžiamų galvos smegenų ląstelių funkcija yra atsakinga už platų spektrą socialinių įgūdžių, atminties funkcionavimą, laiko suvokimą. Dorojantis su šiais ir panašiais sunkumais kyla didelių iššūkių suvokiant dabartį ir praeitį. Minėtų darbų kūrėjai su žiūrovais diskutavo apie demencijos paveikto – o kartu ir kiekvieno – žmogaus realybę ir „sklandų“ atminties darbą. 

Spektaklyje „Love Beyond (Act of Remembrance)“ pasakojama apie žmogaus gyvenimą – reliatyvią laiko sąvoką, apibrėžiančią laikotarpį nuo gimimo iki mirties – ir kviečiama atkreipti dėmesį į vienišo, nesuprasto asmens bandymą atmintyje atkurti praeities įvykius. Veiksmo metu žiūrovai stebi senyvo vyro Hario (Ramesh Meyyappan) emocinę būseną atvykus į slaugos kliniką: sterili palata, krėslas, paltų kabykla ir staliukas, ant kurio stovi jaunos žmonos nuotrauka. Ši yra veikiau prisiminimas apie prarastą laiką, nei adaptacijai padėsiantis įrankis. Namai – bent jau taip vietą pristato empatiška slaugytoja. 

„Love Beyond (Act of Remembrance)“ metu žiūrovai yra supažindinami su senolio praeitimi: kūdikio ir gražuolės žmonos mirtimi, pirmaisiais pasimatymais. Vaizduojami įvykiai sukelia melancholiškos nostalgijos pojūtį, siekia emociškai paliesti plačios auditorijos ratą. Vis dėlto graudi spektaklio istorija greitai virsta nuspėjamu melodramatišku pasakojimu apie senolio prisiminimus. Tiesa, įspūdinga scenografiją paįvairina siužeto vingius ir tampa labiausiai sudominančia spektaklio detale, o ir taikliausiai atskleidžiančia laiko ir ligos paveiktos atminties disfunkciją. Spektaklyje scenos erdvė veidrodine medžiaga padalinama į dvi dalis, ši transformuojasi ją apšvietus ir taip virsta permatomu stiklu. Tokiu būdu Harį užvaldžius prisiminimams keičiasi atmosfera, šaltai melsva šviesa apšviečia pertvarą, už kurios pasirodo jaunoji vyro versija ir mirusi Hario žmona raudona suknele. Tarsi stebėtum vaiduoklių šou. 

„Love Beyond (Act of Remembrance)“ galime pavadinti gerai sukaltu spektakliu. Tokiu, kuris veikia kaip žiūrovus įtraukiantis mechanizmas, arba Holivudo filmas apie meilę ir mirtį. O „The Fantastic Life of Minnie Rubinski“ režisieriai Kim Bergsagel ir Symon Macintyre netikėtai, interaktyviai ir smalsiai žvilgtelėjo į demencijos bei laiko poveikį žmogaus atminčiai ir gebėjimui suvokti praeities įvykius. 

„The Fantastic Life of Minnie Rubinski“ kūrėjai kvietė pasivaikščioti po tamsią erdvę ir joje sustatytuose ekranuose, įrėmintuose baltų debesų konstrukcijose, stebėti nufilmuotas mechanines lėlės. Pastarosios vaizduoja vienos iš darbo kūrėjos Kim Bergsagel motinos gyvenimo ištraukas ir siūlo susikurti savitą vaizduojamo moters gyvenimo siužetinę liniją. Filmuotoje medžiagoje veikiančios lėlės atkuria, atrodytų, tarpusavyje nesusijusius įvykius: viename ekrane regime grojančią pianinu merginą, kitame ji, jau gerokai vyresnė, bėga nuo krokodilų. Čia ji šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio namų šeimininkė, čia – archeologė. 

Spektaklio kūrėjai su žiūrovais diskutuoja kaip laiką suvokia skirtingi individai. Ar galime pasitikėti savo atmintimi? Ar skirtingi žmonės tą patį įvykį prisimena vienodai? Instaliacija pabrėžia – demencijos paveikto žmogaus smegenys patiria sąmyšį, chaosą, atmintyje kylantys prisiminimai susilieja. Sveiko žmogaus atmintis susiduria su panašiomis problemomis, tik skirtingais mastais. Kim Bergsagel ir Symon Macintyre darbas netikėtu rakursu pasakodamas apie atminties funkcijas ir disfunkcijas nustebina paveikumu ir itin kompleksiškos bei jautrios temos pateikimo būdu. Po erdvę beklaidžiodamas ir stebėdamas atskirus vaizdo įrašus žiūrovas gali tik įtarti jų loginės sekos nebuvimo priežastį. Pasirinktas subtilus temos atskleidimo būdas – tik išėjęs iš pagrindinės darbo stebėjimo erdvės žiūrovas sužino, kad ekranuose vaizduojamas moters gyvenimas paveiktas ligos – skatina į atminties temą pažvelgti plačiau ir žaidybiškiau.

Toliau apmąstydama festivalio „Manipulate“ metu rodytus spektaklius reflektuojančius laiko ir atminties temas norėčiau atkreipti dėmesį į „The Yellow Canary“. Stebint šį darbą galvoje vis sukosi mintis, kokiu būdu teatro scenoje vaizduojama holokausto tema taikliausiai pasiektų žiūrovą. Atrodytų žydų tautos, o ir viso pasaulio, tragedija jau ne vieną kartą buvo aptarta įvairiomis formomis – lyrinė diskusija apie žmogiškumą, pagiežos kupinos istorijos, pykčio, ašarų protrūkiai, politinės konfrontacijos, sąsajos su antikiniais siužetais. Ir vis dėlto kaip padėti stebėtojui suvokti, priimti ir reflektuoti šiuos ir panašius tragiškus žmonijos istorijos etapus?

Režisierė Tashi Gore bendradarbiaudama su vizualinio teatro atstovu Ross MacKay'u, dramaturgu Will Gore'u ir režisieriumi Jessu Thorpe'u pasakoja savo šeimos istoriją. Paprasta ir jautru – du žodžiai apibūdinantys scenoje matomą veiksmą. Tashi Gore pasakojimo (storytelling'o) principu bei skaitmeninės animacijos pagalba žiūrovus supažindina su savo dėdės patirtimis II-ojo pasaulinio karo metais.

Spektaklio metu atminties tema atsiskleidžia kaip galimybė reflektuoti praeities įvykius žvelgiant iš laiko perspektyvos. Iš kartos į kartą perduodamos traumos, kolektyvinėje atmintyje įsirašę įvykiai atgimstantys teatro scenoje reikalauja subtilaus žvilgsnio į temą ir atsargios, tačiau paveikios diskusijos su žiūrovu. Spektaklyje „The Yellow Canary“ Tashi Gore ramiai ir užtikrintai, tarsi atsiribojusi nuo sutirštintų emocijų gausos, žingsnis po žingsnio pasakoja ne tik savo giminaičio bei jo augintinės geltonos kanarėlės slapstymosi nuo nacistinės Vokietijos režimo patirtis, bet ir visos žydų tautos išgyventą siaubą. Tashi Gore remdamasi dėdės istorija publiką supažindina su bėgimo iš gimtųjų namų palydovais baime ir nerimu. Ekrane matomos animuotos nuotraukos papildo žodinį pasakojimą ir suteikia informacijos apie slapstymosi vietas, bėgimo kelius, o ramus ir malonus moters tonas bei šiam prieštaraujanti istorija sukuria kontrastą, kuris šokiruoja. 

Scena kai Tashi Gore iš nedidelio projektoriaus laikomo rankoje transliuoja geltonos skrendančios kanarėlės kontūrus, „paleidžia“ paukštį skristi per visą teatro salės erdvę, sukelia keistą jausmą. Iš lėto sklęsdama virš žiūrovų galvų kanarėlė sustingdo laiką, juk ji – karo liudininkė – dabar plasnoja teatro salėje. Toks sprendimas ne tik apjungia praeitį ir dabartį, bet ir įgalina atmintį. Atrodo, rankomis pasiekiamas paukštis virsta galimybe liudyti ir prisiminti. 

Panašiai ir VOX Muziektheater darbas „Poor Thing“, režisruotas Linde Schinkel bei Martine van Ditzhuyzen, objektais atkuria mirusio žmogaus gyvenimą. Atrodytų savą vertę praradę, nebenaudojami, nefunkcionalūs daiktai sukrauti teatro scenos gilumoje atgimsta siekdami papasakoti jų šeimininkės istoriją. Objektai šiame spektaklyje pratęsia juos turėjusios moters gyvenimo laiką bei atgaivina jos atmintį. Spektaklio „Poor Thing“ kūrėjai kviečia įamžinti ir pratęsti anoniminio žmogaus gyvenimą žemėje. 

Scenoje objektais bandoma atkurti nežinomos moters portretą, įsivaizduoti kokia ji buvo, kaip elgėsi, kaip jautėsi. Palietus vieną ar kitą daiktą atlikėja Linde Schinkel netikėtai ima dainuoti, tarsi pats objektas ieškotų būdų pasakoti savo savininkės istoriją ar liudyti jos egzistavimą. 

Spektaklis konstruojamas iš kelių sudedamųjų dalių: klasikinio dainavimo – Linde Schinkel, liutne atliekamų melodijų – Martine van Ditzhuyz, objektų valdymo – Linde Schinkel, Punto Bawono. Šiuos elementus papildo trumpi pasakojimai ir tiesioginė komunikacija su žiūrovais. Taip atlikėjai vienu metu sukuria emociškai paveikią ir jautrią moters gyvenimo liniją, tačiau tuo pat metu kuria šaržišką ir komišką gyvenimo tėkmės istoriją. Taip „Poor Thing“ spektaklyje puikiai sudera juokas ir tragizmas. Štai stebime, kaip Linde Schinkel išraiškingai valosi makiažą, nusiima priklijuotas blakstienas, didele pudrine demonstratyviai grimuojasi veidą baltai, aplinkui sklinda dūmų debesys, žiūrovai nusijuokia. Po kelių akimirkų paaiškėja – liga. 

„Manipulate“ festivalio metu Edinburge buvo vėjuota. Būta ir žvarbesnių ir malonesnių vėjo gūsių. Vieni nurausvindavo skruostus, kiti atpūsdavo įdomių idėjų.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"