Naujienos

„Gaysras“ © L. Varanauskas

Aut. Eglė Okaitė

Mokslo ir žinių dieną, rugsėjo 1-ąją, Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko jau antrus metus vykstančios šiuolaikinio lėlių ir objektų teatro laboratorijos „SurReality Check“ rezultatų pristatymas, rašoma pranešime žiniasklaidai. Renginio metu dalyviai pristatė kūrybinėse dirbtuvėse sukurtus eskizus, turinčius galimybę tapti „Lėlės“ teatro repertuariniais spektakliais.

Nurimus jaunųjų kūrėjų bruzdesiui teatre apie šių metų laboratorijos rezultatus kalbamės su „Lėlės“ teatro vadovu Vilmantu Juškėnu ir teatro kūrybinių programų koordinatoriumi Žilvinu Vingeliu.

Laboratorija „SurReality Check“ vyksta jau antrus metus. Ką galvojate, kaip pavyko šįmet?

Vilmantas: Šių metų kūrybinės laboratorijos programoje dalyvavo keturios komandos. Iš viso - šešiolika dalyvių: aktoriai, režisieriai, choreografai, muzikos, dailės, kitų sričių menininkai. Vertinga tai, kad didžiajai daliai jų tai buvo pirmas susitikimas su lėlių, objektų teatru, nors komandose buvo ir keletas profesionalų, turinčių patirties lėlių teatro srityje. Taigi, apimties, kiekybės prasme šiais metais mums pavyko įtraukti į lėlių teatrą gan nemažą grupę naujų žmonių, tai lėmė ir naujas patirtis organizuojant procesus, eskizų viešą pristatymą.

Šių metų rezultatas – keturi eskizai, pristatyti viešai rugsėjo1-ąją. Matėme vizualinio, konvencinio lėlių, monopasirodymo, gatvės teatro bandymus. Visi eskizai – itin skirtingi, nepanašūs vienas į kitą, originalūs, savaip kreivi, neužbaigti, labiau profesionalūs ar studentiški, kiti rizikingi, daugiau ar mažiau save pateisinę kūrybiškai. Tenka pripažinti, kad šių metų dalyviai buvo itin savarankiški, nereiklūs, gal kiek kūrybiškai intravertiški, itin susikaupę ties savo ieškojimais ir savo vaizduotės kosmosu.

Žilvinas: Šiemet laboratorija buvo perkrauta, nes pabandėme apžioti didelį kiekį darbų, kurių visi suponuoja ne tik skirtingą požiūrį į mus supantį pasaulį, bet ir atskleidžia visiškai skirtingus lėlių ir objektų teatro rūšies saviraiškos būdus.

Žilvinai, padėjai laboratorijos dalyviams nepasimesti kūrybiniuose procesuose, dalyvavai tarpinėse repeticijose, įsigilinai į jų darbus, matei, kaip idėjos virsta kūnais. Galbūt galėtum apžvelgti kiekvieną eskizą atskirai?

Vaivos Onos Makūnaitės monospektaklio „Liepžiedžiai“ eskizas intravertiškai ir jautriai pasidalino su publika intymia ir kontempliatyvia, galbūt netgi intelektualiai meditacine palėpės salės būsena.

Lino Jurkšto su Mindaugu Ancevičiumi ir Tautvydu Galkausku pristatytas eskizas „Man vienodai šviečia“ man pačiam tapo tikru atradimu komedijinio, drąsaus, teatrinį absurdą, fizinę komediją, objektų teatrą ir mažosios literatūros žanrus (minkles, nesusikalbėjimus, anekdotus) derinančio, įtraukiančio ir atpalaiduojančio komercinio (gera šio žodžio prasme) lėlių ir objektų teatro potencialo.

Balys Ivanauskas su plačia savo kūrybine kompanija (kompozitoriumi, choreografe, šviesų dailininku, kostiumų daile ir kt.) gražino mus į kiek rimtą, bet kartu neįpareigojantį vaizduotės teatrą bei priminė itin retai Lietuvos teatre aptinkamą materijos teatrą (ang. material theatre), kuomet spektaklio kūrybine, estetine, temine bei vaizduotės darbo medžiaga pasirenkama gryna ir protingų meistrų cechuose neapdirbta materija, kuri aktorių neanimuojama kopijuojant įprastus žmonių ar gyvūnų judesius, o reprezentuojanti save pačią.

Tai atviras interpretacijoms vaizduotės teatras, grynoji kūryba nepasikliaunanti jokiais tradicinio teatro štampais. Balio Ivanausko atveju šia materija tapo plastikiniai permatomi buteliukai sceniniame veiksme flirtuojantys su Senojo Testamento „Jobo knygos“ temomis (kančios, tikėjimo) bet kartu nuolat primenantys apie šiandien aktualią ekologijos ir gamtosaugos temą.

Vita Smailytė su kolega Juliumi eskizą „Gaysras“ pristatė „Perono“ baro atvirame kieme taip mus iškraustydami iš teatrą vaikams primenančių geltonų sienų patalpų bei saulei leidžiantis su gėrimais rankose atskleidė dar kitą lėlių ir objektų teatro potencialą.

Tai nonkomformistinis, protesto, maišto teatras per asmenines patirtis reflektuojantis socialinę tikrovę, jos grubumą bei neteisybę. Darbo meninė kalba priminė Luis Felipe Noe knygą „Antiestetika“, o pačiame raganų medžioklės fenomeną interpretuojančiame eskize buvo jaučiama Aleno Ginsbergo, Viljamo Berouzo, Džeko Keruako, Volto Vitmeno, Artūro Rembo, grafo Lautreamonto, Bobo Dylano, Roberto Raušenbergo ir kitų bitnikų, dekadanso menininkų, Queer kultūros menininkų, maištininkų, lygybės, meilės ir tiesos ištroškusių kovotojų bei revoliucionierių įtaka.

Ačiū. Ar yra planų šių metų rezultatus toliau vystyti ir įtraukti į teatro repertuarą?

Vilmantas: Šiandien galutinai dar nežinome, ar kuris nors iš eskizų bus įtrauktas į repertuarą. Nusprendėme, kad tokio tiesmuko tikslo ir neturime, tačiau norime tęsti dialogą su dalyviais.

Taip, yra tam tikri teatro lūkesčiai, kriterijai, vertinimai, apie kuriuos jau kalbame su eskizų kūrėjais. Tose kalbose yra ir praktinių galimybių, sąlygų klausimai. Galiu pasakyti šiai dienai tik tiek, kad jau esame aptarę eskizų vystymo perspektyvas su „Jobo“ ir „Man vienodai šviečia“ komandų lyderiais, provokuojame juos tęsti pradėtą darbą. Taigi, kol kas toks daugtaškio pojūtis...

Pažiūrėsim, kas iš to gausis, nes sezonas tik prasideda. Tokia savotiška nežinia mus pačius intriguoja.

Žilvinas: Kalbant apie rezultatą ir tolimesnį idėjų vystymą – šios laboratorijos dalyviai pateikė itin skirtingų idėjų, kurias verta apmąstyti. Nėra kažkokio vieno objektyvaus lyderio, kurio eskizą teatras vienareikšmiškai matytų repertuare, kuris savaime pritaptų prie kitų spektaklių, todėl su smalsumu tęsiame dialogą.

Potencialo vystytis ir tapti pilnu kūriniu, mano nuomone, turi visi keturi dalyvių darbai, todėl dabar vyksta susitikimai su kūrėjais – pokalbiai gryninat laboratorijos dalyvių bei teatro vykdančio nuolatinę veiklą lūkesčius, galimas eskizų vystymo kryptis, potencialą, auditoriją, reikiamus finansus, erdves, žmogiškus ir techninius resursus, galimybes. Sutinku dėl daugtaškio – dar pamatysime, kas iš to išeis.

Kokią laboratoriją įsivaizduojate 2023-iaisiais? Ką galima tobulinti?

Žilvinas: Kitiems metams įsivaizduočiau atviresnį kūrybinį procesą, labiau persipynusį, eksperimentinį įtraukiant viešus pristatymus, kelis progreso vystymo etapus, atviras peržiūras ir repeticijas, aptarimus, diskusijas bei specialiai pagal dalyvių idėjos specifiką parinktas edukacinio laboratorijos etapo paskaitas.

Manau, ši terpė turi provokuoti kūrėją naujiems iššūkiams, o nesuteikti jam komfortabilią erdvę sukurti tai, ką jis jau moka, supranta, gali ir štai dabar pristatys teatrui, kad patektų į repertuarą. Man, kaip menininkui ir kuratoriui, pagrindinis šios organizuojamos laboratorijos tikslas yra išryškinti procesą, betarpiškai bendrauti su kūrėjais, o ne inertiškai pabrėžti konkursinį šios programos aspektą ir galutinį rezultatą.

Vilmantas: Šių metų laboratorija sukėlė įdomių minčių tolesnėms perspektyvoms. Neabejojame, kad kitais metais, pavasarį, bus naujas šaukimas į „SurReality Check“. Tiesa, jau dabar aišku, kad bus korekcijų. Apie jas šiandien diskutuojame, kurpiame planus kaip šalia, prieš ar po daugtaškio nupiešti įvairias geometrines figūras. Ir kad generuotų elektrą.