Naujienos

„Mano Vilnius mano“. M. Aleksos nuotr.

Spalio 29 d. 12 ir 14 val. Vilniaus teatre „Lėlė“ – premjera: Pauliaus Tamolės režisuotas lėlių bei objektų spektaklis vaikams ir paaugliams „Mano Vilnius mano“, pagal to paties pavadinimo Justino Žilinsko romaną. Inscenizacijos autorius – Justinas Žilinskas, dailininkė – Giedrė Brazytė, kompozitorius – Tadas Dešukas, choreografas – Eugenijus Slavinskas, šviesų dailininkas – Julius Kuršis, režisieriaus padėjėja – Justina Jukonytė. Vaidina: Lukas Auksoraitis, Indrė Vėlyvytė, Eliza Bondarenko, Karolis Algimantas Butvidas, Lijana Muštašvili, Deivis Sarapinas, Dailnius Tarutis. Kalbamės su spektaklio režisieriumi – Paulium Tamole.

Norėtųsi pradėti ne nuo spektaklio... Kodėl jau kurį laiką prisistatote kaip aktorius ir režisierius, bet nebeminite to, kad esate dar ir šokėjas? Ar jau visai apleidote šią sritį?

Jau pakankamai ilgai nebešoku. Kad būtum geru šokėju, reikia labai daug laiko ir investicijų į save. Lietuvoje tą daryti sunku, ypač, jei esi laisvai samdomas. Turim tik vieną profesionalų šokio teatrą „Aura“, tad kur eiti treniruotis? Daug visokių klausimų iškyla... Atsižvelgus į bėgančius metus, laiko ir investicijų į save galimybes, teko priimti sprendimą tuo nebeužsiimti ir nebūti tiktai „neva“ šokėju.

Atrodo, kad gana lengvai pereinate nuo vienos veiklos prie kitos: esate ne tik aktorius ir režisierius, bet ir trijų vaikų tėtis, skautas, šaulys, Krašto apsaugos savanorių pajėgų 801-osios, nekinetinių operacijų kuopos karys. Kaip jums tai pavyksta?

Bandau stebėti gyvenimą ir jautriai reaguoti į tai, ką jis siūlo. Veikiausiai viskas ne šiaip sau vyksta... Pasiduodu tam, žiūriu, ką turiu nuo savęs padaryti, kokį indėlį duoti. Priimu tai kaip dovanas ir galimybę. Lygiai taip ir šokis – jis pas mane atėjo tikrai vėlai, bet atėjo. Posakis „ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“ tikrai veikia. Kuo daugiau turi savo bagaže patirčių bei žinių, tuo gali būti kūrybiškesnis.

„Lėlės“ aktoriai minėjo, kad suteikiate jiems daug laisvės. Kad ne tik leidžiate jiems išsakyti savo pasiūlymus, bet į juos ir atsižvelgiate...

Priimu kaip komplimentą! Nenoriu, kad viskas vyktų tik pagal mane. Tikrai ne visą laiką būnu teisus. Vis bandau grąžinti idėją, kad teatras yra komandinis ar bent jau kolektyvinis darbas. Nežinau, ar mes tapsime komanda, bet mes tampame grupe žmonių, kolektyvu, siekiančiu bendro tikslo – pastatyti spektaklį. Idėjos ateina iš visur: kartais iš kolegos aktoriaus ar kolegės scenografės, kartais net iš pro šalį einančios valydotojos, rūbininkės ar vadybininkės, ir visos jos – svarstytinos. Mus veda bendras tikslas – sukurti spektaklį – o kieno tai autorystė, jau nebe tiek svarbu. Pirmiausia stengiuosi suburti kolektyvą, išlaikyti lygius santykius – kad nebūtų įtampos ir visi būtų atviri su savo idėjomis. Pradžia būna sunki, bet jeigu gerai įsivažiuoji, tai (kaip ir šio proceso metu) nuo tam tikros atkarpos viskas pradeda dėliotis tarsi savaime. Toks idėjų atsiradimo lengvumas man yra patvirtinimas, kad esame teisingame kūrybiniame kelyje...

Šiuo įtemptu metu, regis, daug kas nebemato prasmės kurti... Kiek jums dabar svarbu atrodo kalbėti teatre apie mūsų praeitį?

Nuolat kyla klausimų dėl teatro reikalingumo, bet dar lig šiol nugali ta mintis, kad tai yra svarbus reiškinys tiek kultūriniam, tiek visuomeniniam gyvenime, atspindintis mūsų mąstymo būdus.

Tuo tarpu istorija yra mokslas apie priežastį ir pasekmę. Kadangi mes esame pasekmė, mums reikia žinoti priežastį ir stengtis nekartoti klaidų, kurias darėme praeityje – kad pasekmės būtų kitokios, geresnės. Mūsų mažiesiems žiūrovam, jų mokytojams, tėveliams, draugams, broliams ir sesėms mes siūlome susitikimą teatre – pokalbį apie Vilniaus miestą, kodėl jis toks yra. Pabandėm į valandos pasakojimą sutalpinti net 700 metų senumo istoriją.

Atrodo gana drąsu, kad neslepiat, kokia niūri buvo ši istorija...

Yra niūrių, baisių momentų, bet spėju, kad suaugusiems, žinantiems kontekstus, jie atrodys baisesni nei vaikams. Iš tikrųjų tokie laikotarpiai miestui daug davė – suformavo jį tokį, kokį turime šiandien. Kalbu apie maro laikotarpį, Antrą pasaulinį karą ir mūsų bendramiestiečių, bendrapiliečių žydų istoriją. Taip pat ir apie tą patį niūrų, pilką sovietmetį... Tai tikrai ne patys šviesiausi momentai, ir jie diktuoja niūrią muziką, tam tikrą atmosferą. Galvojom, galvojom... Bet negi pradėsim spalvinti ir dėtis klouno kostiumus tam, kad tas datas kažkaip perteiktume? Ne! Darom taip – kaip buvo. Nes tai yra svarbūs momentai.

Sudėtinga tai, kad Justino knyga įskaityta trunka aštuonias valandas. O mums tereikėjo valandos. Įsivaizduojat, kiek dalykų teko išbraukti? Iš trijų šimtų knygos puslapių teliko dvylika. Reikėjo atsirinkti, kokius istorijos įvykius vaizduosime šiame spektaklyje. Ir taip, reikia pripažinti, kad istorija yra tokia, kokia yra – ne pati linksmiausia. Kita vertus, labai smagu, kai į miestą atkeliauja pirmoji šakutė, kai pradeda plūsti salotos ir visokios kitokios gėrybės, smagu, kai atsiranda universitetas ir pakylėja miestą į visai kitą lygį. Arba Vilniaus barokas: viena vertus, miestas darda žemyn, sunkūs laikai, o tuo pačiu – turime daug Vilniaus bažnyčių, pastatytų būtent tuo laikotarpiu...

Ar pats gimėte Vilniuje, ar tai jūsų miestas?

Kaip bebūtų keista – gimiau ir augau Kaune. Nežinau ar aš jau vilnietis, bet tikrai – nebe kaunietis, nes sostinėje gyvenu ilgiau. Kalbama, kad mano vaikų proseneliai čia gyveno... Bet kuriuo atveju, tai tikrai yra mano vaikų miestas ir kuriu ne tiek dėl savęs, kiek dėl jų. Labai daug galvoju apie juos, kurdamas šį spektaklį. Iš pradžių ketinome jį rekomenduoti 7 – 12 metų vaikams, nes mano Rapolui – septyneri, o dukrai Elzei – 12! Visgi galiausai supratome, kad 13-mečius, 14-mečius taip pat labai kviečiame: tiek istorijos, tiek literatūros (Justino knyga – rekomenduojamų knygų sąraše) pamokose būtų galima apie matytus įvykius kalbėtis. Be to, spektaklyje vaizduojami ir du šių dienų vaikai, kuriems kaip tik apie 12-14 metų. Jie keliauja laiku, o žiūrovai tarsi gali su jais tapatintis. Kartu svarstyti, ar jie žino, kas yra diskai, rudi ir balti ledai, tam tikros istorinės figūros? Ir kaip jie jaučiasi santykyje su ta istorija?

Ar nebus sunku suprasti spektaklio tiems vaikams, kurie visiškai neišmano Vilniaus istorijos?

Bandant per valandą laiko prabėgti 700 metų istoriją yra sudėtinga viską paminėti ir paaiškinti, nors ir stengiamės kuo tiksliau viską pavaizduoti... Labai norime, kad vaikui, kuris šia tema nieko nenusimano, bent jau labai patiktų spektaklis: tuomet, gal grįžęs namo jis pasiims vieną kitą knygą paskaityti. Galų gale, gal bus paskatintas paklausti tėčio ir mamos, kokios jo šaknys, kaip jo šeima atkeliavo į Vilnių?

Turit tris vaikus. Įdomu, kaip jie keitė jūsų požiūrį į teatrą?

Jie man daro labai didelę įtaką! Aš galiu kurti tik nuo konteksto – tai, kas man yra įdomu ir svarbu. Neįsivaizduoju, kad dabar galėčiau paimti kokį nors „Hamletą“... Kodėl? Nei aš pats jaučiuosi Hamletas, nei aš šalia turiu kažkokį Hamletą... O mano vaikai yra tikri vilniečiai. Čia jau įdomu! Galų gale, turiu vaikų – kuriu vaikams. Tuomet turiu motyvacijos ir man daug lengviau kurti. Statydamas šį spektaklį labai daug galvoju apie savo vaikus, jie man yra didelis varikliukas. Kai jiems bus apie trisdešimt metų, gal jau ir „Hamletą“ jausiu prasmę statyti...

Kai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 2016 m. statėte „Raudonkepurę“, jau turėjot vaikų?

Tada turėjau vieną Raudonkepurę ir su ja vaikščiodamas po teatrus pastebėjau, kiek mažai yra spektaklių vaikams. Galvojau, kodėl jų tiek mažai yra ir kodėl juos vis tie patys žmonės stato? Tada ir pabandžiau režisuoti pats, daugiau iš poreikio...

Kokie įspūdžiai pirmą kartą dirbant „Lėlės“ teatre?

Labai jaukus teatras, o ypač – kolektyvas. Bent jau man susidarė toks įspūdis, kad jie puikiai vienas kitą pažįsta – gali vienas kitą pabaksnoti, pašiepti, pajuokauti – tokie dalykai labai padeda kurti ir dirbti.