Naujienos

Akimirka iš spektaklio „Rhezanium“. Nuotr. Aut. Jovaras Šiekštelė

Lapkričio 14 d. 17 val. „Menų spaustuvėje“ (Studija II) įvyks pirmoji šio sezono „Stalo teatro“ premjera – spektaklis „Rhesanium“ (trukmė – 80 min), skirtas jaunimui nuo šešiolikos metų. Spektaklio režisierė – Saulė Degutytė, aktorius – Saulius Čėpla, kompozitorė - Snieguolė Dikčiūtė, dramaturgė – Sandra Bernotaitė, dailininkė – Renata Valčik, šviesų dailininkas – Tadas Juozapaitis, muziką atliks – Snieguolė Dikčiūtė / Saulė Degutytė.

Prūsų lietuvis Liudvikas Martynas Gediminas Rėza (1776-1840) – vienas pamatinių mūsų kultūros istorijos veikėjų: dvasininkas, pedagogas, filologas, religinių raštų redaktorius ir vertėjas, publicistas, istorikas ir netgi poetas. Jo vaikystė – itin sudėtinga: būdamas dvejų metų neteko motinos, o šešerių – tėvo. Iš pradžių jį priglaudė kaimynas žvejas, vėliau – Rasytės pašto viršininkas, galiausiai – tolimas giminaitis precentorius.

Šis našlaitis, nesukūręs savo šeimos, užaugo be galo atjaučiantis ir besąlygiškai rūpinosi kitais: be jo pastangų šiandien galbūt nežinotume Donelaičio, būtų prarasta ir daugybė lietuvių liaudies dainų... Negana to, Rėza testamentu paliko turtą savo vardu pavadinto studentų bendrabučio įsteigimui ir išlaikymui – šis bendrabutis vadinosi Rhesanium.

Pasak spektaklio režisierės Saulės Degutytės: „Šiuo spektakliu kalbame apie tai, kad žmonės, kurie vaikystėje kažko neteko, kuriems kažko trūko, dažnai turi polinkį veržtis pirmyn. Tokia žmogaus prigimtis – ieškoti išeities, siekti kažko tuomet, kai tau to kažko trūksta... Be to, tokiu atveju tau lengviau atjausti ir kitus. Juk apie tai ir kalba „Rhezanium“ – Rėzos įkurtas bendrabutis. Jis puikiai suprato ir užjautė tuos, kurie nori mokytis, bet stokoja tam pinigų. Kurdami šį spektaklį kalbinome įvairius be tėvų augusius žmones, ieškojome bendrų taškų...“

Kaip „Stalo teatrui“ ir būdinga, „Rhezanium“ sukurtas objektų teatro principu. Pasak aktoriaus Sauliaus Čėplos: „Visi šiame spektaklyje esame daugiafunkciai. Man vienam tenka vaidinti ir mamą, ir tėtį, ir vaiką, ir profesorių... O daiktai taip pat turi po kelis vaidmenis...“ Vieninteliam spektaklio aktoriui talkina kompozitorė ir atlikėja Snieguolė Dikčiūtė, kuri, būdama scenoje, gyvojo garso akordais įveda dar vieną pasakojimo sluoksnį.

Spektaklyje, kartu su dramaturge Sandra Bernotaite, iš detalių kuriami Rėzos laikmečiui ir aplinkai atstovaujantys kitų veikėjų portretai. Pasigirsta filosofo Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritikos“ ištraukos, Donelaičio „Metų“ pamokslavimas geros valios žmonėms, iš Pašto keliu važiavusios karietos pabirę laiškai ima kalbėti, ir paaiškėja, kad „praeities šalies“ žmonės ne tik gyvi, bet ir ieško, ir pataria, ir laukia...

Jautriausia pasakojimo linija sruvena iš mirusios motinos į našlaičiu likusio vaiko širdelę. Gyventi be gimdytojų yra nelengva ir kartais net šiurpu, tačiau pasaulis jaunojo Liudviko neapleido ir nenuskriaudė. Radęs savo vietą jame, tapęs dvasininku, jis nepamiršta atsidėkoti, palikdamas po savęs šviesą. „Tikėk, dirbk dorai aukštesniam gėriui“, – užrašyta ant jo kapo.

Pagrindinio spektaklio veikėjo Liudviko Rėzos poetiškumas pagrindžia pasirinktas menines priemones – kalbėjimą užuominomis, metaforiškumą, lyriškumą. Iš kūrėjų meninės nuojautos gimę vaizdiniai leis prisiliesti prie Liudviko Rėzos gyvenimo ir atrasti tai, kas galėjo netyčia pasimesti tarp faktų ir žinių.

Spektaklio rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba.

„Stalo teatro“ informacija