Naujienos

Miunhauseno kelionė. Nuotr. Aut. D. Matvejevas

Autorė: Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Kauno valstybinis lėlių teatras kviečia į premjerą „Miunhauzeno kelionė“. Drąsiai interpretuojanti Gotfrydo Augusto Bürgerio knygą „Baronas Miunhauzenas“ jaunosios kartos režisierė Milda Mičiulytė tyrinėja vaizduotės galią, pagrindinį veikėją perkeldama į šiuolaikinės mokyklos dailės pamoką.

Vaizduotės svarba

Neseniai režisūros studijas baigusi M. Mičiulytė šiuo spektakliu debiutuoja lėlių teatre. Režisierė studijų metu jau aiškiai supratusi, kad ją stipriai traukia lėlių ir objektų teatro magija.

„Akademijoje mus mokė dramos teatro režisūros, tačiau per atsiskaitymus aš vis naudodavau objektus, o baigiamajame kurse galutinai supratau, kad krypstu į lėlių ir objektų teatrą. Lėlių teatre daugiau laisvės įdomesniems sprendimams. Nors čia ir daugiau iššūkių – kitokia darbo su aktoriais specifika, reikia išmanyti lėlių valdymą, atsiranda daugiau techninių niuansų. Daug ką reikėjo išmokti“, – sako menininkė.

Spektaklio temą režisierei pasiūlė gyvenimiška patirtis. Studijų metu jai teko dirbti su vaikais ir ji pastebėjo žalingą dalyką – suaugusieji dažnai neatskiria vaiko melo nuo fantazijos. Kai vaikas pradeda fantazuoti, jis stabdomas, sakant, kad jis meluoja. Tad jai norėjosi teatro kalba pasikalbėti su vaikais apie kūrybą, fantaziją, vaizduotės svarbą apskritai. Kuo vaiko vaizduotė skiriasi nuo suaugusiojo ir kaip svarbu yra išsaugoti vaizduotę suaugus.

„Vaikai dažnai fantazuoja, kur jie keliavo. Įsiminė vienas įvykis vaikų darželyje – vasarą visi vaikai keliavo į užsienį, o vienas vaikas neturėjo tokios galimybės ir jis pradėjo pasakoti, kad buvo Mėnulyje. Kiti vaikai juo patikėjo, pradėjo klausinėti ir šis pradėjo fantazuoti, kaip viskas ten atrodė. Tačiau mokytoja pasakė, kad berniukas meluoja. Šis įvykis labai artimas „Barono Miunhauzeno“ istorijai, tai mane ir paskatino parašyti scenarijų pagal šį literatūros kūrinį. Miunhauzenas – vaiko, kuris yra puikus fantazuotojas ir pasakotojas, prototipas. Beje, Baronas Miunhauzenas taip pat nuskrenda į Mėnulį“, – pasakojo M. Mičiulytė.

Šių dienų svajoklis

Spektaklis – ne detali knygos rekonstrukcija, jame gausu naujų personažų ir aplinkybių. Čia Miunhauzenas – septynmetis berniukas, nuotykių patiria dailės pamokoje. Dailės mokytoja iš jo tikisi realistinio daiktų pavaizdavimo, o berniukas pradeda fantazuoti, leisdamasis į žaismingą kelionę, – taip gimsta visai kitoks jo dailės darbas.

Spektaklyje Vaizduotė virsta matomu personažu, kurio mokytoja nemato, ji regima tik berniukui ir žiūrovams. Kurdami šiuos personažus aktoriai pasitelkia ir savo pačių patirtį vaikystėje, kai mokytojai ar kiti suaugusieji neretai užkirsdavę kelią jų vaizduotei.

Miunhauzeną vaidinantis aktorius Arvydas Šaučiūnas atvirauja: šis personažas jam leido suprasti, kokia svarbi ir smagi gali būti vaizduotė. „Tai galima dažnai pamiršti, tuomet gyvenimas atrodo pilkas ir neįdomus. O kai leidi vaizduotei reikštis laisvai, patys paprasčiausi dalykai gali būti labai įdomūs! Laisvai veikianti vaizduotė gali labai nustebinti net jos savininką, kartais net išgąsdinti. Miunhauzenas priminė, kad nėra nieko blogo, jeigu esi kitoks. Jeigu tavo kūryba yra kitokia, nieko tokio. Nebūtina sekti paskui kitus ir viską daryti kaip dauguma. Nereikia jaustis prastesniam už kitus tik dėl to, kad tave domina kiti dalykai.“

Lėlių teatre svarbiausias iššūkis aktoriams – prisijaukinti lėlę taip, kad atrodytų, jog ji juda ir gyvena pati. Tai ypač aktualu kalbant apie Miunhauzeną nuolat lydintį neapčiuopiamą personažą – Vaizduotę, kurią vaidina aktorė Dominyka Budinavičiūtė. Vaizduotė yra nebyli, ją girdi tik berniukas jiems tarpusavyje kalbantis savita kalba. Šio personažo lėlė kurta pagal ispanų dailininko Joano Miro paveikslą, todėl spektaklyje Vaizduotė prabyla išgalvotais žodžiais, kurie primena ispanų kalbėseną.

„Įdomu buvo iškelti klausimą, ar galima perteikti mintį žiūrovui, jei jis nesupranta kalbos? Vaizduotės besikeičiančios emocijos, kuriamos dainos, pamokymai ar įspėjimai tampa itin suprantami, net nežinant, kokius žodžius ji ištarė. Girdi toną, emociją, tempo pasikeitimą ir nesunkiai gali išsiaiškinti, kas Vaizduotės draugas, o kas priešas, kada ji liūdi, džiaugiasi ar pyksta. Nieko panašaus anksčiau nesu kūrusi. Kitu iššūkiu tapo lėlės. Vaidyba su plokštuminėmis lėlėmis gerokai skiriasi nuo marionetės ar pusmarionetės valdymo. Judesiai gana riboti, tad tenka gerai pasukti galvą norint, kad spektaklio metu joms nepritrūktų gyvybės“, – patirtimi dalijosi aktorė.

Atgiję modernizmo paveikslai

Spektaklyje naudojamos lėlės ypatingos dar ir tuo, kad jos – modernistų dailininkų paveikslų fragmentai. Mokytoja atstovauja realizmo srovei, o berniuko vaizduotė yra artima modernistams – ypač bus galima pajusti siurrealistų kūrybos dvasią, tačiau bus ir kitų krypčių dailininkų darbų citatų. Vaikai galės susipažinti su dailės istorija. Pats spektaklis trunka 45 minutes, kaip tikra pamoka, tad spektaklį pradinių klasių mokiniai gali žiūrėti vietoje dailės pamokos.

Lėles kūrusi dailininkė Julija Skuratova džiaugiasi teatro atvirumu naujoms idėjoms ir kolegų darbštumu sėkmingai įveikus tikslą sukurti „gyvas“ plokštumines lėles. „Konkrečių modernistų dailininkų paveikslų detalės pavirto į spektaklyje veikiančius personažus, kurių yra nemažai. Kiekvienoje Miunhauzeno kelionės dalyje – vis nauji objektai. Buvo daug darbo kuriant kiekvieną jų.“

Modernistų paveikslams atgyti padės muzika ir vaizdo projekcijos, kuriuos kuria jau pripažinimo sulaukę originalią stilistiką turintys jaunieji menininkai. Kompozitorius Andrius Šiurys išsiskiria pagaulia atmosferine muzika. „Tai išskirtinis kūrybinis procesas, nes pirmąkart kuriu muziką vaikiškam spektakliui. Vaikai pasaulį suvokia visai kitaip nei suaugusieji, todėl ir garsinius objektus komponuoti reikia kiek kitaip. Nemanau, kad muzika, kuriama vaikams, turi būti banali ir lengvai įsimenama. Taip, reikia ir paprastų melodijų, bet vis dėlto man svarbiausia buvo per muziką sukurti spektaklio atmosferą ir išryškinti esminę temą – fantaziją, kuri, kaip realaus ir pilko pasaulio priešprieša, tampa vaiko kūrybiškumo raktu ir plačiai atveria spalvingo ir be galo žavaus meno pasaulio duris.“

Tito Jurjono spektakliui kurtos vaizdo projekcijos atkartoja ar papildo scenoje matomus objektus. „Vaizdo projekcijose galima atpažinti siurrealistų ir abstrakcionistų kūrinius. Pagrindinė projekcijų idėja – atgaivinti paveikslus, atsisakius logikos principų, žaidžiant jų forma ir turiniu. Kai kur vaizdo projekcijos prisitaiko prie gyvo plano scenoje. Visgi pagrindinė istorija yra pasakojama berniuko, o projekcijos tik paskatina išlaisvinti vaizduotę.“

Spektaklis turėtų būti įdomus ir vaikams, ir suaugusiesiems. Suaugusiuosius jis paskatins prisiminti vaizduotę, o vaikus pasimėgauti Miunhauzeno nuotykiais ir pasigrožėti atgijusiais dailės kūriniais. „Mums su aktoriais buvo labai smagu kurti šį spektaklį, tad ir žiūrovai turėtų nusiteikti linksmiems nuotykiams. Galbūt pamatę paveikslų fragmentus vaikai juos įsimins ir paaugę atpažins. Būtų įdomu, jei mokytojai, ypač dailės, atvedę klases pasikalbėtų apie matytus kūrinius ir dailininkus. Jei ir neatpažins – ne tai svarbiausia. Bet kokiu atveju jie aiškiai įžvelgs skirtumą tarp realizmo ir modernizmo srovių“, – kvietimu į spektaklį dalijosi M.Mičiulytė.

Vardai ir veidai

Pjesės autorė ir režisierė Milda Mičiulytė, dailininkė Julija Skuratova, kompozitorius Andrius Šiurys, medijų efektai – Titas Jurjonas, aktoriai Arvydas Šaučiūnas, Dominyka Budinavičiūtė, Audronė Grėbliauskienė, Rūta Kumpikaitė, Vigita Rudytė.

Publikuota: https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/vaizduote-islaisvinantys-miunhauzeno-nuotykiai-1047575