Naujienos

Spektaklis „Bulgakovo kūrybos sesija". Nuotr. aut. J. Varmuž

Autorė: Greta Vilnelė

Spalio 27 dieną Vilniaus teatras „Lėlė“ šventė brandžią šešiašdešimt ketverių metų sukaktį. Iškilmingai sukakčiai paminėti po rekonstrukcijos atidaryta didžioji salė ir joje suvaidintas Liublianos lėlių teatro spektaklis suaugusiesiems „Bulgakovo kūrybos sesija“ (rež. Matija Solce). Kadangi Lietuvoje juntamas profesionalaus ir kokybiško objektų teatro stygius (pavyzdžiui, teatro „Lėlė“ repertuare vos 4 objektų teatro spektakliai iš 37 rodomų, o už „Lėlės“ ribų Vilniuje per pastarąjį dešimtmetį sukurta vos daugiau nei 10 objektų teatro spektaklių), slovėnų spektaklis pasirodė vertas gilesnės kritinės analizės. 

„Bulgakovo kūrybos sesija“ – spektaklis, kurio siužetas paremtas ukrainiečių rašytojo Michailo Bulgakovo romanu „Meistras ir Margarita“, o jo scenovaizdyje galima įžvelgti užuominų ir į paties rašytojo biografiją. Režisierius Solce intertekstualų filosofinį Bulgakovo romaną inscenizuoja pasitelkdamas distanciją, leidžiančią sukurti valiūkišką, komišką reginį. Į klasikinį kūrinį žvelgiama iš netikėtos perspektyvos: siužetas laikomas erdve eksperimentuoti, ne perpasakojant aiškiausias, lengviausiai pasiduodančias inscenizacijai kūrinio vietas, o stengiantis atkartoti aplinkybes, kuriose jos buvo sukurtos. Scenoje sukuriamo fikcinio, sąlygiško pasaulio tikslas – parodyti romaną rašytojo akimis, iš chaotiško Bulgakovo mąstymo proceso bokšto.

Į salę besiveržiančią minią pasitiko ant praėjimo pakabinti balti, plonyčiai vienkartiniai kombinezonai. Kiekvienam žiūrovui teko prisiliesti prie švelnaus, lengvo audinio prieš įsitaisant patogioje kėdėje. Taip nuo pat pradžių kuriamos užuominos ne tik į pamėklišką Bulgakovo kūrybinę sesiją, bet įvedama ir į spektaklyje naudojamas menines priemones, iškeliant medžiagiškumo svarbą spektaklyje. Klounados elementų kupiname kūrinyje paslaptingo vyro siluetu tampa popieriaus iškarpos. Bandoma išsiaiškinti žudiką pagal ant popieriaus atspausdintus įtariamųjų portretus. Juos aktoriai pagyvina paveikslėliuose pradurdami akis, nosį ar burną, ir panaudoja kaip kaukes. Aktorius pasakoja istoriją, atsirėmęs į plačią drabužių pakabą, kurios gale, jam begestikuliuojant, staiga išnyra apgaulingas rankos tęsinys. Kita žavingai išspręsta scena – pasakojimas apie Kristaus kančias. Kryžiaus kelio stacijos paveikslėlis po paveikslėlį atidengiamos, aktoriui išvyniojant didžiulį popieriaus ruloną. Vyniojimo aktą apspitę kiti aktoriai skubina procesą, keisdami melancholiškai nuoseklaus storytelling‘o etiudą į reportažą iš kone bėgimo maratono. Įgyjamas pagreitis ir išsyk keičiama forma sukėlė nesuvaldomą juoką ir ovacijas žiūrovų salėje.

Nuostabą kelia, kaip sumaniai slovėnų aktoriai išnaudojo scenoje esančius daiktus. Vaizduotės galia jie atgaivina pačius inertiškiausius bežadžius objektus, kaip, pavyzdžiui, balta manekeno galva su Cezario laurų lapų vainiku, popieriaus skiautelės, nuotraukos. O daugelis spektaklyje naudojamų juokinimo strategijų matomos ne pirmą kartą, jas atpažinti galime iš vaidybinių nuotykių ir fantastikos filmų vaikams, tačiau sumanymas jas nukreipti į suaugusiųjų auditoriją kloja nostalgiškai artimos sceninės išraiškos pamatus. 

Siurrealistinė Bulgakovo kūrybos magija scenoje prikeliama ne tikroviškais išraiškos elementais, tačiau šaržuotais kostiumais pasipuošusių slovėnų aktorių (Gašper Malnar, Miha Arh, Filip Šebšajevič) įtikėjimas menine tikrove, energijos pliūpsniai paveikiai įjungia publikos vaizduotę, perkelia juos į neįmanomybių visatą. Aktorių sceninis įvaizdis išties pribloškia. Pradėkime nuo to, kad visų trijų vyrų ilgi plaukai surišti į kuodukus (vieno aktoriaus net į du), vešlūs ūsai stilingai užriesti. Du aktoriai vilki sunkiais paltais, po kuriais slepiasi džentelmeniškos liemenės. Tokius tipus sutikus XX amžiaus pradžios Maskvoje nė kiek nenustebtum. Trečias aktorius kiek iškrenta iš trijulės konteksto, atrodo kiek ironiškiau it animacijos pasaulio tipažas: pasidabinęs sijonu, ilgomis juodomis kojinėmis, korsetu ir kailine liemene. Patikėti menine tikrove lengva, nes vaidinama naivia, atlapaširdiška maniera, kurią įprastai išvystume nebent vaikų spektakliuose. Sakoma, kad vaikus sudominti ir jiems vaidinti aktoriams kur kas sunkiau, tad taip tarsi užtikrinama, kad snobiška suaugusiųjų publika neliktų abejinga.

Spektaklis „Bulgakovo kūrybos sesija“ kupinas gyvai atliekamos muzikos. Scenoje stovi būgnai, gitara. Savotiškas garsovaizdis kuriamas net kelių spausdinimo mašinėlių dzingtelėjimais, informuojančiais apie naujai rašyti pradedamą eilutę. Muzikiniais intarpais palaikomas žiūrovams atsikvėpti neleidžiantis spektaklio ritmas. Iš ansambliško teksto skandavimo staiga išsivysto būgnininko repas, o gitara brazdinamą melodiją lietuviškame kontekste geriausiai atitiktų rokeriška „Keistuolių teatro“ aktorių filmo „Brėmeno muzikantai“ skambesių versija. 

„Lėlės“ teatro didžioji salė atidaryta su galingu energijos užtaisu. Norisi tikėtis, kad slovėnų pradėtą efektyvių, šiuolaikinių lėlių ar objektų teatro spektaklių estafetę perims vietiniai kūrėjai ir jaukioje, dažais kvepiančioje salėje išvysime dar ne vieną užburiantį reginį.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"