Naujienos

„Wood Paths“. Gertrūdos gatvės teatro nuotr.

Aut. Dovilė Jadzevičiūtė

Festivalis Baltijos šalių vizualinio teatro vitrina, pirmąją savo programą pristatė Taline, šių metų gegužę. Naujas projektas, kuris kas antrus metus bus organizuojamas vis kitoje Baltijos šalyje, siekia atkreipti dėmesį į vizualaus teatro srities populiarinimą, sklaidą bei tarptautinį kūrėjų pristatymą. Nors Baltijos šalių vizualinio teatro vitrinos programos pagrindą sudaro skirtingomis lėlių ir jų valdymo technikomis paremti spektakliai, festivalio pavadinimas suponuoja platesnį scenos menų lauko pristatymą – cirko elementai, fizinis, objektų, judesio teatras.

Tarp programoje pasiūlyto gausaus darbų pasirinkimo, festivalio dalyviai turėjo galimybę išvysti spektaklių tiek suaugusiems, tiek vaikams. Lietuvių sudaryta programa mažiesiems kvietė mokytis, pažinti, eksperimentuoti („Pasaulėliai“ rež. Birutė Banevičiūtė, Kauno valstybinis lėlių teatras, „Sibiro Haiku“ rež. Saulė Degutytė, „Stalo teatras“, „Didysis sprogimas“ rež. Zvi Sahar, Klaipėdos lėlių teatras). Tačiau latvių ir estų teatras vaikams teigiamai nenustebino, atvirkščiai – atsiskleidė kaip sfera, kuriai stinga dėmesio platesniam aptariamų temų spektrui, subtilesniam žvilgsniui į aplinką. Ar moteris tampa laiminga tik įsimylėjus („The Queen of Seagulls“ rež. Edgars Kaufelds, Latvijos lėlių teatras)? Ar atviros zoologijos sodo durys pakeičia faktą, kad gyvūno gardas yra su grotomis („Aardvark the One“ rež. Edgars Niklasons, Rėzeknės teatras „Jorikas“)? Ar gausūs specialieji efektai ir didelis biudžetas prisideda prie darbo kokybės („Topsy-Turvy“ rež. Leino Rei, Estijos jaunimo teatras)? Tiesa, tie patys darbai žavėjo scenografija bei skirtingomis lėlių valdymo technikomis. Vis dėlto, daugiau džiaugsmų vitrinos programoje pasiūlė darbai skirti suaugusiems (14+), Baltic Visual Theatre Showcase programoje jų 5 – estų „YLT“ (Estijos jaunimo teatras, 2021 m.), „Emilie Sagée“ (Kellerteater, 2019 m.) bei „Vasenka“ (Rusų teatras, 2019 m.), latvių „Wood Paths“ (Gertrūdos gatvės teatras, 2020 m.) ir lietuvių „Doriano Grėjaus portretas“ (Vilniaus teatras „Lėlė“).

„Wood Paths“, „YLT“ ir „Doriano Grėjaus Portretas“ – smagiai ir naudingai praleisto laiko atitikmuo. Tai darbų pavyzdžiai, kurie, vienaip ar kitaip, atveria erdvę svarstymams ne tik per, bet ir po spektaklio, o jų vizualiniai sprendimai įsirašo atmintyje. Tačiau ryškiausias šių trijų spektaklių pranašumas ir panašumas – temų aktualumas bei originalus jų pateikimas publikai.

„Wood Paths“ – tai režisieriaus Andrejaus Jarovojaus vizualaus darbo pavyzdys, kuriame dominuoja judesio ir fizinio teatro elementai. Spektaklio metu, atlikėjai Rudolfas Gedinšas ir Edgaras Samitis kapoja scenoje paguldytus masyvius medžio rąstus. Šie dalijami pusiau vėl ir vėl, kol sukuriamas skirtingų aukščių rąstų miškas. Šis procesas suteikia tikrų tikriausią estetinį pasigėrėjimą, žiūrovas sėdi išsidrėbęs kėdėje, o aktorius pluša ant scenos – žavu, o tuo pat metu keista ir kiek nejauku. Scenoje aukštyn pakeltas kirvis, įsmigęs į medžio žievę sukuria skiedrų šokį. Taip, vienas kirtis po kito, grindų danga išmarginama netvarkingai išsidėsčiusių atplaišų raštais. Nenustebčiau jei kelios iš jų būtų įsivėlusios į žiūrovų, sėdinčių pirmose eilėse plaukus. Šis ritmingai, tyloje atliekamas kirtimo procesas hipnotizuoja. Stebėtojo būsena tampa palankia sąlyga vienam iš medkirčių persirengti samanų kostiumu, iliustruojančiu miško dvasią/pabaisą ir netikėtai pasirodyti iš už scenos gilumoje pakabinto popierinio girios vaizdinio. Skamba kaip absurdas? Taip ir yra, bet vietoje ir laiku panaudotas režisūrinis sprendimas sutinkamas juoko pliūpsniu, ironiška šypsena, ir lengvu sutrikimu. Tokie pojūčiai išlaisvina iš taip dažnai teatro lauke sutinkamų priežasties pasekmės principų. Unikalu ir tai, kad netikėtas sprendimas paliečia itin opią ekologijos temą. Miškai kertami, naikinami daugelio gyvųjų organizmų namai, natūrali flora ir fauna, įsisiūbuoja klimato pokyčiai, visa tai stebi ir nebyliai komentuoja miškų dvasia, o kas jai belieka? Žinoma, „Wood Paths“ svarbus ir dėl labai paprastos, tačiau ne visada savaime suprantamos minties – teatras yra darbas. Spektaklio sukūrimas – fizinis, sunkus, daug prakaito reikalaujantis darbas.

Talino senamiestyje įsikūrusio Estijos jaunimo teatro pastate su begale durų, už kurių slepiasi siuvyklų, dekoracijų, lėlių ir butaforijos gamybos cechai, didelis skaičius skirtingų salių ir salyčių, kavinė bei lėlių muziejus, festivalio lankytojai buvo supažindinti su Renatos Keerd darbu „YLT“ – fiziniu, judesio spektakliu. Jame taip pat nestinga aktualių absurdo nuotaikų – viename iš epizodų regime aktorę apsivilkusią ilgą, visą kūną dengiančią sunkios medžiagos suknelę, išmarginta seno kilimo raštais, kuriuos paprastai matome kabančius ant sienų močiučių namuose. Negana to, šis efektingai atrodantis rūbas pradedamas dulkinti aktorei vis dar jį vilkint. Taip taip, su plastikine mentele. Žinoma, kylantys dulkių kamuoliai atrodo efektingai, pakutena nosį ir procesas kilimo personažui panašu patinka, tačiau atsiribojus nuo šių aspektų matome iš visų pusių trankomą žmogų. Visas spektaklis susideda iš, regis, beprasmių veiksmų kartojimo, tačiau šie išsiplėtoja į aštriai pateikiamas nesusikalbėjimo, vartotojiškumo ir galios santykių temas karo fone. Scenos, nesusijungiančios į vientisą siužetą, atliekamos aktorių Getteros Meresmaa, Steffi Pähn, Anti Kobin, Sander Roosimägi, kuria atskirus judančius paveikslus. Šie pasižymi skirtingomis tematikomis, santykiu tarp atlikėjų ir stebėtojų, spalvų gama, garso takeliu, nuotaika ir t.t.. Atskiros scenos nepaaiškina viena kitos, tačiau to netrūksta, kaip ir spektaklyje „Wood Paths“. Aktorių atliekami atskiri siužetai pasakoja savas istorijas, intriguoja skirtingomis asociacijomis bei interpretacijomis. Štai du atlikėjai ant galvos užsimaukšlinę pliušines milžiniškų varnėnų kaukes diskutuoja apie buitines problemas, į sceną įvažiuoja pakyla, ant kurios aktoriai atlieka gyvo garso rokenrolo koncertą, kurio pagrindinis tikslas – kritikuoti karą.  Milžinišką drabužių krūvą keičia sterili balta erdvė, trankų garso takelį – tyla. Kokią dar problemą pasiūlys kita scena, tampa nuolatine spektaklio intriga.

Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“ stilistika ir pobūdis nepalyginamas su jau aptartais Baltijos šalių vizualinio teatro vitrinos spektakliais suaugusiesiems, tai – lėlių marionečių teatras. Lėlininkai Sigita Mikalauskaitė, Šarūnas Gedvilas, Erika Gaidauskaitė ir Deivis Sarapinas scenoje kuria vizualų – iliuzijų teatrą. Veidrodžių pagalba kuriami šokančių rankų atspindžiai, išnyrantys aktorių kūnai ir veidai atveria kito pasaulio regimybę – deformuotus kūnus, miražus. Aktyviai veikianti vaizduotė Doriano Grėjaus gyvenimo kelionę paverčia netikėta teatrine patirtimi. Sumontuotoje scenoje/dėžutėje jungiasi aktorių, lėlių, titruose pasakojamos istorijos ir muzikos elementai. Tiesa, spektaklio metu kelis kartus Ritos Mačiliūnaitės muzikos užliūliuota užmerkiau akis ir pamečiau siužetą. Tačiau melancholiška, nuolat besikeičianti melodija, primenanti tai rytietiškus skambesius, tai vėjo gūsius, barškančius indus ar kosmoso platybes, tapo antru spektakliu besikuriančiu mintyse. Gintarės Radvilavičiūtės  pasirinkto Oscaro Wildo kūrinio interpretacija iliustruojama kaip bandymas praplėsti matymo ir mąstymo ribas. Būtent taip, scenografijos elementai – paveikslo rėmas ir veidrodis įgyja šį tą daugiau nei vizualinio pasirinkimo įtaigumą, o tarp jų valdomos sustingusios, pilkos, gipsinės marionetės pradeda kvėpuoti. Gyvenimo tempą greitinančiam, moralinį nuopuolį patiriančiam pasauliui pabrėžiama – žvilgtelėk į veidrodį, kaip atrodo tavo portretas?  

Ne taip ryškiai suspindėjo likę suaugusiųjų programos spektakliai: Daniilo Zandbergo „Vasenka“ bei Kersti Heinloo ir Raho Aadlos „Emilie Sagée“. Pastarasis darbas parodė žinomą siaubo istoriją apie moterį ir jos tikrovėje neegzistuojančią vaiduoklišką dvynę. Lokalių, pasakojamųjų šaltinių pateikimas scenoje skamba intriguojančiai, tačiau pasirinktas režisūrinis formatas – pojūčių teatras, neperteikė nei istorijos, nei jausmo, taip spektaklio aktualumas pasiliko kažkur trečiame plane. Vis įžiebiamos ir vėl užgesinamos šviesos aktorėms leido nepastebimai keisti vietas scenoje, sukuriant nuolat pasikartojantį stop kadro motyvą, spengiančios muzikos fone. Tačiau tik šiuo vienu principu sumontuotas spektaklis, natūralu, kuria nuobodulio jausmą ir nusivylimą – juk pojūčių teatras yra daugiau nei vien žaidimas šviesomis ir kurtinančiu garsu. Spektaklyje „Vasenka“ kūrėjai taip pat gvildeno aktualią – šeimos santykio tematiką. Nors scenoje matoma istorija tragiška – vaiko žūtis provokuoja motinos priklausomybę alkoholiui, tėvų nesantaiką, abejingumą artimui ir galiausiai – savižudybę, dėl pasirinktos vaidybos technikos, efektų, scenografijos elementų, šeimos istorija suskamba kiek komiškai. Per daug ekspresyvi, perspausta vaidyba trukdo susitelkti į spektaklio veiksmą (nors ir jis „Vasenkoje“ yra nuspėjamas). Jeigu aktorius krenta scenoje, tik taip, kad pačiam skaudėtų, jeigu motina, savo dvimetrinę plaukų kasą suka aplink kaklą – tikėtina, ji pasikars. Trūksta įtampos? Į pagalbą keliauja girgždančių grindų efektas.

Festivalio programa suaugusiems akcentavo žmogaus santykį su būtimi, buitimi, aplinka, pasauliu ir pačiu savimi. Juk šios temos pabosta retu atveju, tuo labiau, aktualumas nėra reliatyvi sąvoka, ji svarbi kiekvienam meno kūriniui. Festivalis provokavo klausimą – kur link juda vizualus scenos menas? Baltijos šalių vizualinio teatro vitrinos metu, žiūrovais gausios teatrų salės suponavo vartotojų poreikį menui, o šis – spektaklių paklausą. Taip pat ir įvairios vizualaus teatro platformos, organizuojami renginiai, greitai besiplečiantis scenos menų laukas ir stebėtojų lūkesčiai kelia iššūkių kūrėjams. Tačiau Baltijos šalių vizualinio teatro vitrina atskleidė, kad suaugusiems skirtų spektaklių kūrėjai, bent jau didžioji jų dalis, susitvarkė su jų pečius užgulusia atsakomybe ir pristatė įtaigius, profesionalius bei vertus žiūrovų dėmesio vizualaus bei lėlių teatro darbus. Festivalio startas su būriu menininkų, entuziastingai besidalinančių patirtimis nuteikė teigiamai.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą "Europos šiuolaikinio lėlių teatro kritikos platforma"